Emmett Williams, Ann Noël, Ay-O
„Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiūno portretas“

Jurgis Mačiūnas buvo radikaliausio eksperimentinio 7-ojo dešimtmečio meno judėjimo Fluxus pradininkas ir lyderis. Šio judėjimo nariai atmetė tradicines aukštojo meno sistemas ir kūrė stebinantį antimeną, kuris apėmė viską – nuo fotografijos ir gatvės meno iki poezijos ir dramos. „Mr. Fluxus“ – pirmoji šios iškilios XX amžiaus meno pasaulio asmenybės biografija, atskleidžianti netradicinį, prieštaringą ir stebinantį genijų.

Emmett Williams, Ann Noël, Ay-O „Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiūno portretas“ Jurgis Mačiūnas buvo radikaliausio eksperimentinio 7-ojo dešimtmečio meno judėjimo Fluxus pradininkas ir lyderis. Šio judėjimo nariai atmetė tradicines aukštojo meno sistemas ir kūrė stebinantį antimeną, kuris apėmė viską – nuo fotografijos ir gatvės meno iki poezijos ir dramos. „Mr. Fluxus“ – pirmoji šios iškilios XX amžiaus meno pasaulio asmenybės biografija, atskleidžianti netradicinį, prieštaringą ir stebinantį genijų. Jurgis Mačiūnas buvo klounas ir humoristas, bet kartu ir mirtinai rimtas revoliucionierius. Jis mėgino valdyti Fluxus totalitariniu būdu, tačiau juokėsi pats iš savęs ir juokindavo aplinkinius, šaipydamasis iš nepagydomų ligų ir skaudžių realijų, kurios persekiojo jį didumą jo gana trumpo gyvenimo. Iš šios buvusių Fluxus kolegų bei daugybės jo bičiulių ir priešų atskleistos anekdotų ir įspūdžių kolekcijos iškyla informatyvus įkvepiančio, pasaulį, pirmiausia meno pasaulį, pakeisti siekiančio kovotojo portretas. Dėl savo pastangų, skirtų didiesiems meno „šventikams“ bei jų samdiniams nuvainikuoti, būdamas gyvas daug draugų meno sluoksniuose jis neturėjo. Tačiau kartu su Tristanu Tzara, André Bretonu, Marceliu Duchamp’u ir Johnu Cage’u Mačiūnas įsitvirtino kaip viena iš pripažintų varomųjų jėgų, kuri sukėlė šiuolaikinio meno perversmą. Atsižvelgdama į šio žmogaus nuopelnus, knyga „Mr. Fluxus“ ir platesnei auditorijai prieinamu būdu atskleidžia jį kaip žmogų ir kaip menininką.

Sigitas Parulskis „Murmanti siena“

Romanas „Murmanti siena“ – vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kaip ir XX amžiaus Lietuvos istorija, taip ir šios šeimos gyvenimas susijęs su abiem pasauliniais karais, su komunistiniu režimu, fašizmu, žydų genocidu, sovietinės Lietuvos partizanais... Skaitytojo pamėgtas Sigito Parulskio kūrybos braižas atpažįstamas ir „Murmančioje sienoje“: romanas ironiškas, paradoksalus, įžvalgus. Murmanti siena – ir ta, kuri mus skiria, ir ta, kuri gal vienintelė liks mums atsiremti: „XX amžiuje apie sienas buvo daug kalbama: Kinijos siena, Berlyno siena, „Pink Floyd“ siena, valstybės siena, Raudų siena, pasaulis be ribų, atvira visuomenė, susvetimėjimo sienos ir kitokios nesąmonės. Kad ir ką žmonės būtų norėję pasakyti, vienokiu ar kitokiu pavidalu jų kalboje slypėjo arba sienos baimė, arba baimė, kad sienos nebėra, ir nebus į ką atsiremti, nebus kam suversti bėdos dėl savo nelaimių, neryžtingumo ir nesėkmių.“

Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas“

Pirmasis Irvino Welsho romanas, pasirodęs 1993 m., sukūrė autoriui šokiruojančio ir vieno talentingiausių mūsų laikų romanistų reputaciją. Tai mozaika iš kelių į heroiną įjunkusių ar kitaip į savidestrukciją linkusių darbininkų klasei atstovaujančių jaunų škotų pasakojimų apie save. Pagrindinio knygos antiherojaus Marko Rentono gyvenimas yra futbolo, sekso, narkotikų ir netikrų draugų mišinys. Neviltis ir juodžiausias humoras. Meilė ir purvas, geismas ir neapykanta, pavydas ir pasiaukojimas, išlikimas ir pralaimėjimas. Jokio moralizavimo, tačiau sykiu ir jokių happy end’ų. Romanas ypač išgarsėjo po to, kai 1996 m. jį ekranizavo britų režisierius Denis Boilas.

Tomas Šinkariukas „Šokis“

Leidykla „Kitos knygos“, išleidusi šią puritoniškos lietuvių kultūros paribių knygą, dar kartą rizikuoja suerzinti davatkiškąją visuomenės dalį, pagyvenusias dailiosios lyties atstoves ir patriotiškai nusiteikusius tautos dorovės cerberius. Tomas Šinkariukas pasimėgaudamas, nebodamas karmiškos dostojevskiškos bausmės, žudo dėmesio nevertus individus beveik kiekviename šios knygos kūrinyje: pykš pokšt – mes kartu – nusižudėme abu. Autorius drąsiai numeta šalin Kanto moralinį imperatyvą ir gausiai eksploatuoja šnekamąją kalbą su visais jos rusiškais keiksmažodžiais, kuriais kalba žemesnioji, asocialioji visuomenės dalis – plebsas, runkeliai ir liumpenai. Ir, žinoma, nė kiek nevengia sultingų sekso scenų su visomis iškrypėliškomis, bet būtinomos mutacijomis – argi nesmagu padulkinti savo seserį ir iš gailesčio atsiduoti geriausiam savo bičiuliui? John Fante

„Paklausk dulkių“

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį balsą bei atvirumą. Laikomas vienu iš pagrindinių XX a. Los Andželo rašytojų. 1939 m. pasirodžiusio romano „Paklausk dulkių“ pagrindinės temos – skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele, badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su ironija ir psichologiniu įžvalgumu. Štai, ką apie šio autoriaus atradimo džiaugsmą rašo kontroversiškasis JAV poetas ir rašytojas Charlesas Bukowskis: „...paskutinis puslapis dar buvo toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Paklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“