| Kopdamas į kalnus rizikuoji išsimiegoti debesyse |
|
|
|
| Kristina Želvytė |
| Margumynai |
|
Po sunkios studijų ar darbo savaitės dažnai norime išvažiuoti pailsėti. Tačiau ne kiekvienas drįsta kopti į kalnus ir ten praleisti dvi savaites, lįsti į kelių šimtų metrų urvus be tikslo. Po sunkios studijų ar darbo savaitės dažnai norime išvažiuoti pailsėti. Tačiau ne kiekvienas drįsta kopti į kalnus ir ten praleisti dvi savaites, lįsti į kelių šimtų metrų urvus be tikslo. Buvęs Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Saulius Šimkūnas jau daugiau kaip keturiolika metų kopia į kalnus, landžioja po urvus, keliauja po Lietuvą dviračiais ar pėsčiomis. "Man buvo trylika, kai pirmą kartą brolis išsivedė į žygį. Nuo to laiko taip ir keliauju", - prisiminimais dalinosi S. Šimkūnas. Šiuo metu jis KTU žygeivių klubo ĄŽUOLAS senbuvis. Būtent su jais ir keliauja: "Mūsų klube keli sektoriai: baidarių, urvų, žieminių kalnų, vasarinių kalnų ir dar daugiau. Aš esu "žieminis" žmogus, mėgstantis keliauti po kalnus žiemą. Užkopęs į viršūnę matau vien tik baltus sniego plotus, galiu grožėtis nuostabia gamta, kuri vis dar nepaliesta žmogaus rankos". Pamėgtos kelionės į Rytus "Daug keliaujame po Lietuvą. Žygis dažniausiai trunka dvi dienas. Jo metu kopiame į piliakalnius, apžiūrime bažnyčias, vakare kūrename laužus ir dalinamės savo įspūdžiais. Tai tarsi poilsis po sunkios savaitės", - pasakojo buvęs studentas. Patyrę žygeiviai neapsiriboja vien tik Lietuva. Jų žvilgsniai krypsta kitur. "Dažniausiai keliaujame į Rytus: Uralą, Sibirą. Kelionės trunka apie dvi savaites, grupę sudaro 6 - 9 žmonės. Keliaudami užmirštame žodį "aš". Visada sakome "mes". Kai kažką gero nori padaryti, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie visą komandą. Žiemą važiuojame į paprastesnius kalnus (Uralas), nes didesniame aukštyje galima sušalti, todėl nerizikuojame", - pasakojo ąžuolietis. Miegas debesyse Paklaustas kaip žiemą kelių kilometrų aukštyje nesušalama, žygeivių klubo narys tik nusišypsojo: "Sujungiame du miegmaišius ir gulime trise, o kopdami į kalną šalčio nejaučiame, nes visuomet judame. Būna, kad kopiant patenkame į debesį. Tuomet palapinėje tenka išbūti kelias paras, nes per didelis rūkas kilti į viršų". Maistas keliaujant nesisvaido, nes kiekvienas gramas svarbus: "Grupėse visada yra maistininkas, kuris apskaičiuoja, kiek gramų turi tekti kiekvienam nariui. Daug neprisikrauname, nes sunku nešti, pasiimame tik tai kas būtiniausia", - kalbėjo patyręs žygeivis. S. Šimkūnas nešioja gintarą ant kaklo. Tai simbolis, kuris reiškia, kad šiuo žmogumi gali pasitikėti taip, kaip pasitiki savimi. Jį gauna tik nusipelnę "ąžuoliečiai", nukeliavę ne vieną kilometrą. Pasak žygeivio, keliaujant svarbus ne fizinis pasiruošimas, bet psichologinis. Būtina gerai jaustis psichologiškai ir nebijoti sunkumų, kurių keliaujant pasitaiko ne vienas. |