2012 m. gegužės 21 d.
27
Bal
2009
| Kartą pamačius kas iš tikrųjų vyksta Gazoje |
 |
 |
 |
| Roberta Maskvytė |
| Aktualijos |
|
“Kartą pamačius kas iš tikrųjų vyksta Gazoje tai tave pakeičia visam gyvenimui“, - sako aktyvistė už žmonių teises ir Tarptautio Solidarumo Judėjimo (ISM) narė Natalie Abou Shakra. Ši mergina, 21-erių metų antropologijos, sociologijos absolventė bendradarbiaudama su Amerikos bei Europos universitetais vykdo programą “From Gaza to the World.”
“Kartą pamačius kas iš tikrųjų vyksta Gazoje tai tave pakeičia visam gyvenimui“, - sako aktyvistė už žmonių teises ir Tarptautio Solidarumo Judėjimo (ISM) narė Natalie Abou Shakra. Ši mergina, 21-erių metų antropologijos, sociologijos absolventė bendradarbiaudama su Amerikos bei Europos universitetais vykdo programą “From Gaza to the World.” Pasibaigus Pirmam pasauliniui karui, Palestiną užgobė britai. Jie paskelbė Balforo deklaraciją, kuria palaikė žydų valstybės sukūrimą. Jau 1948 m. gegužės 14 d. žydai paskelbė nepriklausomą savo valstybę – Izraelį. Jungtines Tautos (JT) nusprendė, kad žydams duos 55%, o tos šalies piliečiams 45% Palestinos žemės. Žydai teigia, kad jie turi teisę į Palestiną, nes Senajame Testamente parašyta, kad ši žemė turi priklausyti būtent jiems. Nuo tos akimirkos prasidėjo karai, konfliktai ir neisiaujantis kraujo liejimas. Ko gero ir mums, lietuviams, būtu keista, jei JTO nusprestų atiduoti Vilniaus kraštą lenkams, nes kažkada jiems priklausė šios žemės. O jei visos tautos reikalautų žemių, kurios anksciau joms priklausė? Bet pasaulis yra valdomas mažumos ir „demokratija“ „laisvė“ „teisė“ lieka tik iliuziniai žodžiai, įrašyti „demokratinių“ valstybių konstitucijose. Aktyvistė Natalie, paklausta kas ją paskatino prisidėti prie ISM Gazoje sako, kad ji negali užmerkti akių prieš neteisybę, todėl prisijungė prie aktyvistų iš viso pasaulio. Paklausta apie pačių aktyvistų saugumą mergina sako, jog ne visi sugrįžta namo. Savanorę iš Kanados Rachel Corrie pervažiavo tankas, o šių metų kovo 13 d. 37- erių metų Tristan Anderson iš Kalifornijos (JAV) per taikią demonstraciją buvo pataikyta iš šautuvo į galvą. Tačiau žmonės ten miršta kas dieną, per pastarasias 2008 m. gruodžio - 2009 m. sausio 18 d. žudynes mirė 1 434 žmonės ir 5 303 sužeisti. Per šį bombardavimą Natalie pavyko išvengti praskriejančios kulkos, o paklausta apie šį įvykį mergina neslepia, kad „tokiose situacijose visas kūnas apmiršta ir nebegirdi net savo širdies plakimo. Mirties neįmanoma aprašyti. Aš apsistojau palestiniečių šeimoje atakų metu. Visi dalijomės vienu kambariu, miegojome ant grindų, o naktį miegoti neišeina. Šeimininkų berniukas bombardavimų metu dainuodavo, kad galėtų bent trumpam pamiršti realybę: šalia dūžtančių langų, bombų, kulkų garsus, šaltas naktis, karinių lėktuvų ir tankų ūžesį. Jei ne tas berniukas aš nebūčiau buvusi tokia drąsi. Ir tai truko 21 naktį iš eilės. Tuo metu žuvo 16 medikų, į kai kuriuos iš jų buvo šaudoma net tada, kai iškviesti į įvykio vietą stengdavosi įkelti sužeistuosius į gultus.“ “Gazos srities studentai nori buti išgirsti. Mums svarbu ne tik papasakoti pasauliui kas iš tiesų ten vyksta, bet kartu padėti studentams, nes tai padeda sumažinti traumas, patirtas dėl šeimos netekčių, bombardavimų, apšaudymų, kraują stingdančio chaoso. Jiems svarbu būti aktyviais pasaulyje bei jausti, kad jie taip pat turi jėgos bei galimybių jį pakeisti “, - sako Natalie. “Ar mes ištversime dar daugiau žudynių? Atsakykit! Ar ištversim?”, - šaukė 18-metė Fadi, Palestinos universiteto studentų surengtame seminare, pavadintu „Dar gyvi“. Iš eilės lipdami ant scenos studentai pasakojo savo išgyvenimus, patirtą skausmą bei Tarptautinės Žmogaus Tiesių Deklaracijos, Tarptautinių Žmogaus Teisių įstatymų ignoravimą palestiniečiams. Mazen, vienas iš seminaro dalyvių, pasakojo kaip Azbet Abed Rabbu gyvenvietėje kareiviai įkalino visas name gyvenusias šeimas bei įsakė kiekvienam tėvui pasirinkti vieną iš savo sūnų, kurį atiduoda nušauti. Jei tėvas nepasirenka, visa jo šeimyna išžudoma. Studentas Mazen sako: „Kaip nuplauti žaizdas? Kaip mes galime išreikšti skausmą, kurį išgyvenome?“ Net ir stokodami resursų, nepaisydami psichologinių pasekmių, nuolatinių traumų, šoko, nevilties bei sielvarto jie stengiasi susivaldyti, būti stiprūs ir tęsti savo kalbą likusiai auditorijai. Keisdamas skaidres jaunas vaikinas pasakojo apie matytą vaizdą, kai žmonės buvo padegti jiems besimeldžiant mečetėje. „Kartais negalėdavai suprasti ar tai moters ar vyro kūnas. Jie buvo stipriai apdegę“, - pasakoja studentas. „Kaip įmanoma studentui mokytis esant tokioms aplinkybėms? Ar galėtumėte skaityti knygą ar ruoštis egzaminams, kai jūsų namas buvo sulygintas su žemėmis, šeima išžudyta? Viena universiteto dėstytoja sako negalėjusi pateikti studentams net užduočių“, -pasakoja ISM savanorė Natalie. Keista, kad dauguma žydų nepasimokė žinodami savo tautos istoriją ir dabar dar žiauriau elgiasi su palestiniečiais, lyg jų gyvybė neturėtų jokios vertės. Palestiniečiams sunku suvokti, kodėl jie turi kentėti už tai, kas įvyko holokausto metu žydams. Jaunieji aktyvistai sako, kad sunkiausia yra tai, jog pasaulis atmetė tave, atsižadėjo, paliko su tavo problemom, tačiau esant kasdienių mirčių liudininkais jie negali liautis bandyti tai pakeisti, o įvertinę gyvenimo trapumą ir tai, kad kiekvieno laukia mirtis, sako, kad geriau nugyventi dešimt ar dvidešimt metų prasmingo gyvenimo, nei gyventi „užrištomis akimis“ Jaunieji aktyvistai sako – „Mes užsimerkti jau nebegalime.“ Natalie džiaugiasi, kad jų grupėje yra ir keletas žydų iš Š.Amerikos, o kalbant apie žmogiškumą nebelieka nei tautos, nei rasės ar religijos skirtumų. Natalie Abou Shakra džiaugiasi „SAVAS“ studentų redakcijos bendradarbiavimu ir pagalba bei dėkoja už galimybę papasakoti pasauliui įvykius, apie kuriuos paprastai neišgirsite kasdien. |
Paieška pagal laikraščio nr.
Naujosios rubrikos
Seni SAVAS straipsniai
