Jau daugiau nei 20 metų sukiesi muzikos pasaulyje, tačiau vis dar sugebi pateikti save kitaip, surasti būdų, kaip nustebinti net ir visko iš tavęs mačiusius ir girdėjusius gerbėjus. Iš kur semiesi idėjų ir stiprybės kuriant dainas ar organizuojant koncertus? Gal turi „mūzą“?
Tai yra mano gyvenimo kelias. Aš tiesiog kalbu, kai turiu ką pasakyti. Mano principas: kai gali nerašyti – nerašyk. Nedirbu muzikos kaip darbo. Labai noriu, kad viskas, ką darau, būtų tikra.

Ar tavo dainų tekstuose yra „užkoduota“ informacija apie tavo būseną, jausmus? Ar per ją mes galime suprasti tave ir tavo gyvenimą „kitu kampu“?
Be jokios abejonės, kiekvienas kūrybinis darbas yra savotiškas savo būsenų užfiksavimas. Kiekvieno menininko kūriniuose gali perskaityti jo vidinio gyvenimo biografiją. Juk negali kalbėti apie tai, ko nežinai ir nesi išgyvenęs.

Ar manai, jog menas (įtraukiu ir dainavimą) ir politika – suderinama? Juk Inga Valinskienė vienu metu ir dainuoja, ir suspėja politike pabūti.
Manau, kad tai visiškai nesuderinami ir skirtingi dalykai. Jeigu atvirai, tai nelabai suprantu, kodėl Inga Valinskienė nuėjo į Seimą. Kam jai ir kitiems ten nuėjusiems kūrybinės veiklos žmonėms to reikia? Manau, kad daugelis iš jų netrukus pradės kankintis nerealizuodami savęs, kas yra kiekvieno menininko prigimtyje. Kodėl iš mėgstamo atlikėjo reikia tapti nemėgstamu politiku?

Tu ne tik kuri, dainuoji ir prodiusuoji kitas Lietuvos žvaigždes, tačiau ir vaidini. Ar kine ir teatre buvo apribojama tavo individualybė?
Sutinku dalyvauti tik ten, kur jaučiu, kad turiu ką pasakyti, ir dirbu su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Todėl tokio klausimo, kaip kažkieno nurodymų vykdymas, nebūna. Tai daugiau bendradarbiavimas ir kolektyvinė kūryba. Ir kine, ir teatre labai svarbus komandinis darbas. Jei reikėtų tik vykdyti nurodymus, aš tokiame projekte iš viso nedalyvaučiau.

Tu kaip knygos „Atskalūno laiškai“ herojus gyveni „čia ir dabar“ ir džiaugiesi esama akimirka. Kodėl taip yra? Ar dauguma savo veiksmų sprendžiate „čia ir dabar“?
Visi mes gyvename čia ir dabar. Nes to, kas buvo, jau nebėra, o to, kas bus – dar nėra. Viskas turi priežastis ir pasekmes. Todėl nuo to, kaip gyvensime šią akimirką ir ką joje būdami pasirinksime, priklauso tai, kokia bus sekanti akimirka. Be abejonės, reikia jausti atsakomybę už veiksmus. Bet gyventi reikia šia akimirka. Jeigu žmogus gyvena tuo, kas buvo, ar tuo, kas bus, jis nesijaučia gyvas, nes pameta savo buvimą „čia ir dabar“.

Ar lengva pasakyti „ne“?
Sunkiausia yra meluoti.

Nepilnamečių alkoholizmas, narkotikų vartojimas yra ypač opi dabartinė problema. Ar pats savo vaikams draudžiate rūkyti ir gerti?
Vaikų auklėjimą aš, visų pirma, suvokiu kaip savęs auklėjimą. Jie visada mato, kokie iš tikrųjų yra jų tėvai. Pamokslai negali padėti, jeigu vaikas nemato gero pavyzdžio. Dažnai tėvai sako: „Nedaryk, kaip aš darau, daryk, kaip aš sakau“. O juk turėtume būti tokie, kad savo vaikams drąsiai galėtume pasakyti: „Daryk, kaip aš darau“, – ir žinoti, kad tai jiems nepakenks.

Kokios tavo neigiamos savybės?
Tokios pačios kaip ir teigiamos.

Lietuvoje vėl bus antroji migracijos banga. Pats dažnai koncertuoji užsienyje. Ar daug Lietuvos piliečių susirenka į tavo koncertus užsienyje? Gal dabar jų yra sumažėję? O gal kaip tik jų tik daugėja? Ar pats žadi palikti Lietuvą, jei joje nebematytum perspektyvos?
Lietuvos visam laikui aš palikti negalėčiau. Nes svetimoje šalyje žmogus visada jausis tik svečias. Dėl to koncertai išeivijai, ten gyvenantiems lietuviams yra labai svarbūs. Jiems tai galimybė vėl „pabūti namuose“. Kiekvienas išvažiavęs savyje nešiojasi tokią Lietuvą, kokią paliko. Dėl to dainos, su kuriomis tie žmonės užaugo, visada turi didžiausią paklausą.

Su pagarba,
Andrius