Netradicinė patirtis „Norisi kažko naujo...“. Pažįstamas jausmas, ar ne? Vienas lankstinukas, atsitiktinai pakliuvęs į mano rankas, viską pakeitė. Tai buvo studijos Danijoje, tarptautinėje mokytojų rengimo kolegijoje – DNS. Skubu pasakyti, jog tai alternatyvus išsilavinimas žmonėms, nenorintiems krimsti tradicinių mokslų. Pirmųjų metų programa – 4 mėnesių mokymosi kelionė po Indiją, Vietnamą ir Kiniją. Po pusės metų paruošiamojo laikotarpio kelionė prasidėjo tikslu mokytis ne iš knygų ar televizijos, bet iš savo patirties, įspūdžių, dalyvaujant projektuose, bendraujant su vietiniais gyventojais. Toks yra ir kolegijos šūkis: mokymasis darant, veikiant.

Netradicinė patirtis

„Norisi kažko naujo...“. Pažįstamas jausmas, ar ne? Vienas lankstinukas, atsitiktinai pakliuvęs į mano rankas, viską pakeitė. Tai buvo studijos Danijoje, tarptautinėje mokytojų rengimo kolegijoje – DNS. Skubu pasakyti, jog tai alternatyvus išsilavinimas žmonėms, nenorintiems krimsti tradicinių mokslų. Pirmųjų metų programa – 4 mėnesių mokymosi kelionė po Indiją, Vietnamą ir Kiniją. Po pusės metų paruošiamojo laikotarpio kelionė prasidėjo tikslu mokytis ne iš knygų ar televizijos, bet iš savo patirties, įspūdžių, dalyvaujant projektuose, bendraujant su vietiniais gyventojais. Toks yra ir kolegijos šūkis: mokymasis darant, veikiant.

Pirmi kelionės įspūdžiai

Kelionė prasidėjo Delio oro uoste, kur viso buvo 26 žmonės iš 13 šalių: 24 studentai ir 2 mokytojai. Karštis, dulkės, šiukšlės ir žmonės. Net nežinau, ko daugiau – šiukšlių ar žmonių, smalsiai nužiūrinėjančių grupę europiečių. Norint pamatyti ir pajusti tikrąją Indiją reikia vengti turistams rekomenduojamų vietovių, todėl iš Delio dalis mūsų grupės patraukė į Radžastano provinciją, Berorą. Tai mažas miestelis, esantis pusiaukelėje iš Delio į Džaipurą. Baltųjų čia nedaug. Daugiausia jų – savanoriai, dalyvaujantys įvairiuose projektuose, todėl vietiniai yra draugiški bei smalsūs. Baltieji jiems dar nekelia asociacijų su vaikščiojančiais doleriais. Vienas svarbus dalykas, kurį supratau kelionės metu – norint pamatyti tikrąjį šalies veidą, suprasti žmones, reikia keliauti į kaimą, ir nesvarbu, kurioje šalyje lankaisi. Taigi mes susiskirstėme į mažas grupeles ir iškeliavome į kaimus. Lankėmės būsimų vietinių savanorių šeimose. Daug kas man priminė senelių namus Lietuvos kaime: dienotvarkė, darbai, rakandai. Vokiečiai gėrė raugintą pieną ir stebėjosi, kas čia per gėrimas... Vietiniai dažnai geria jį su druska arba čili pipirais. Dar prieš kelionę klausėmės linksmų ir nelabai linksmų vyresnių studentų pasakojimų apie tualetus Indijoje. Ką tai turėtų reikšti? Nori pamatyti ar patirti, kas yra indiškas tualetas? Tiesiog nueik į tualetą Vilniaus traukinių stotyje... Indijos kaime jie žymiai švaresni. Aišku, nemažai šeimų negali sau leisti prabangos turėti tualetą, tad jį atstoja laukai. Viena įdomi smulkmena - moterys atlikti gamtinių reikalų gali eiti tik tamsiu paros metu. Matyt, tai susiję su ėjimu į laukus. Radžastano provincija, tai dykumų rajonas, taigi, medžių ir krūmų nėra gausu – vargas, kai reikia slėptis nuo kaitros. Vienas iš įdomiausių įvykių, kuriuos patyriau kelionės metu po Indiją ir kitas šalis, tai academy for working children ( Akademija dirbantiems vaikams – aut. vert.). Niekaip negaliu pamiršti pirmojo įspūdžio įžengus į klasę: ant grindų susėdę apie 15 vaikų, nuo 2 iki 10 metų, viena mergaitė laikė ant rankų kokių 1 metų kūdikį. Tie vaikai negali lankyti įprastos mokyklos, nes turi dirbti arba prižiūrėti jaunesnius broliukus ir sesutes, atlikti visus namų ruošos darbus kol tėvai dirba. Mano aplankyta mokykla bent panaši į mokyklą: keturios sienos ir net lenta yra. Daugelis tokių mokyklų sienų neturi. Medžiagos gabalas ant keturių stulpų atstoja stogą. Mokytojai dirba tikrai ne dėl pinigų. Jų atlyginimas yra kelis kartus mažesnis nei įprastų mokytojų. Be to, ne kiekvienas galėtų pradėti darbo dieną ėjimu nuo lūšnos prie lūšnos kviečiant vaikus į mokyklą ir įrodinėjant tėvams, kodėl jų vaikai turėtų mokytis. Mes šiems vaikams parengėme dviejų dienų programėlę. Pirmą dieną žaidėme ir dainavome kartu su jais, antrą dieną buvo sporto varžybos, ir visi dalyvavusieji dovanų gavo mokymosi priemonių. Po nepakartojamo laiko, praleisto Berore, sekė kelionė traukiniu į pietų Indiją, Trivandrumą, iš ten į žymųjį šventą hinduistams miestą Varanas. Teko pabuvoti ir sikams šventoje vietovėje – auksinėje šventovėje Amritsoje, taip pat Himalajuose, kur gyvena Dalai Lama. Du mėnesiai praėjo labai greitai. Kalėdas sutikome Indijoje, Himalajuose, o Naujuosius – Laose, keliaujant ant dramblių. Keletas dienų autostopu šioje nuostabioje šalyje, kuri man buvo tikra atgaiva po triukšmingos ir žmonių perpildytos Indijos, ir mes jau Vietname, kuris visiškai skiriasi nuo Laoso. Per dvi savaites, praleistas Vietname, pradėjau suprasti, kodėl amerikiečiai pralaimėjo karą. Tai karių tauta, bent jau man, tikrai nepalikusi draugiško įspūdžio. Vietnamiečiai iki šiol nemėgsta baltų žmonių ir nesvarbu, kad esi iš Europos. Iš turistų jie stengiasi užsidirbti kuo daugiau pinigų. Ta pati prekė turistams kainuoja dešimt kartų brangiau, ir derybos nėra malonus žaidimas, kaip kad Indijoje ar Kinijoje. Buvo nelengva bendrauti su vietiniais, o tai buvo vienas pagrindinių mūsų tikslų. Paskutinis kelionės tikslas – Kinija, šalis apie kurią girdime per žinias kada kalbama apie komunistų partiją, olimpines žaidynes, Tibetą ir žmogaus teisių pažeidimus. Dažniausiai šios temos būna susijusios. Apsilankymas Kinijoje pakeitė mano nuomonę apie šią šalį. Su vietiniais savanoriais mes keliavome į tautinių mažumų kaimus ir dalinome drabužius ikimokyklinio amžiaus vaikams. Kalbinome žmones gatvėse ir domėjomės, ką jie mano apie savo miestą ir jo ateitį. Taip pat susiskirstę į nedideles grupeles keliavom į įvairias vietoves ir kalbėjomės su žmonėmis: vieni su angliakasiais, kiti su žemės drebėjimo regiono gyventojais. Aš vykau į istorines tibetiečių apgyvendintas vietoves netoli Tibeto autonomijos. Teko išgirsti įvairių tibetiečių nuomonių, bet labiausiai nustebino, kad ne visi iš jų žino, kas toks Dalai Lama arba klausimas, kodėl jis toks įžymus vakaruose. Kažin, kiek žmonių Lietuvoje žino, kad budistai (tibetiečiai ir yra budistai) turi keletą dvasinių vadovų, ne vien tik Dalai Lamą, ir ne visi nori Tibeto nepriklausomybės. Tokia veikla padėjo susidaryti nuomonę apie šalį ir geriau suprasti, kodėl tie keistuoliai kinai elgiasi vienaip ar kitaip, ir, netgi, kodėl gyventojai mėgsta savo komunistinę valdžią. Beje, Kinija nustebino savo išsivystymo lygiu. Susidarė įspūdis, kad valdžia daugiau rūpinasi savo žmonėmis nei Lietuva lietuviais. Lietuviams kaip, ko gero, ir kitiems europiečiams reikėtų pasimokyti iš kinų ir indų tolerancijos. Kelionė pasibaigė ir vasario pabaigoje mūsų 25 žmonių grupė nusileido Kopenhagos oro uoste. Iš ten kiekvienas patraukė į savo šalį atostogauti, kad sugrįžtume į kolegiją vėl pasiruošę studijuoti. Tai buvo įsimintiniausias įvykis mano gyvenime, pakeitęs požiūrį į daugelį dalykų, privertęs mąstyti kitaip ir žiūrėti į tai, kas vyksta Lietuvoje, kitomis akimis. Vis dėlto buvo gera sugrįžti namo.