2012 m. gegužės 21 d.
31
Kov
2008
| Savanorystė - verta, nors pinigų nemoka |
 |
 |
 |
| Savanorystė - verta, nors pinigų nemoka | |||
| Jurgita Bagdonaitė |
| Akiratis |
|
Savanoriai - tai asmenys, kurie atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio. Dauguma nevyriausybinių, pelno nesiekiančių organizacijų negalėtų sėkmingai vykdyti savo veiklos be šių žmonių. Tačiau "Eurobarometro" duomenimis, neatlygintoje veikloje dalyvauja 11 % Lietuvos gyventojų, kai tuo tarpu Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje - mažiausiai pusė.
Apie savanorystę iš pirmų lūpų Nuolatinis laiko trūkumas, nepakankamas kiekis informacijos, netinkamos sąlygos, pasitaikantis nepalankus visuomenės požiūris ir įvairios kitos priežastys turi įtakos vis dar pasyviai lietuvių pozicijai savanoriavimo atžvilgiu. Vis dėlto atsiranda žmonių, kurie ryžtasi įsitraukti į šią veiklą, paaukoti tam tikrus savo asmeninius poreikius dėl kito gerovės. Todėl kas gi, jei ne patys savanoriai gali geriausiai papasakoti apie šią "virtuvę"? Akvilė Bakšytė, "Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos Socialiniame centre" dirbanti socialinė darbuotoja, teigia, kad savanoriai, ypač vaikų projekte, yra be galo svarbūs. Be jų nebūtų produktyvaus darbo bei teigiamų rezultatų. Šiuo metu Socialiniame centre yra trys projektai ("Vaikai-vaikam", "Tramplynas", "Atvira bendruomenė"), kuriuose savanoriauja lietuviai, vietiniai savanoriai ir "Europos sąjungos" tarnybos savanoriai (turintys galimybę atvykti į kitą šalį savanoriauti net metams). A. Bakšytė dirba projekte "Vaikai - vaikam", kuriame dalyvauja 15 aktyvių ir 12 laisvų savanorių (nedalyvaujančių intensyvioje dienos centro veikloje, bet esant reikalui į juos galima kreiptis pagalbos). Kai kuriems savanorystė - beprasmė Savanoriai yra įvairaus amžiaus (nuo 14 iki 22 m.) bei įvairių profesijų. Į Socialinio centro veiklą taip pat įsitraukia ir mokyklinio amžiaus jaunuoliai. Anot A. Bakšytės, aktyviau savanoriauja merginos. Na, o priežasčių kodėl ryžtamasi savanoriauti yra daug: pataria draugai, artimieji, noras realizuoti save, užsiimti kuo nors naudingu ar išbandyti save naujose situacijose. Mykolo Romerio Socialinio darbo studentė devyniolikmetė Daina, savanoriaujanti vienoje neįgaliųjų bendruomenėje sako, kad apie savanorystę sužinojo tik pradėjusi studijuoti. Įsijungė į programą "Jaunimo socialiniai metai", kuri pasiūlė daugybę organizacijų, mielai priimančių savanorius. Mergina savo sprendimo tikrai nesigaili, nes į savanorystę žvelgia kaip į didelę patirtį. "Smagu, jog ten galiu bent trumpam pabėgti nuo savų rūpesčių. Mokausi bendrauti, suprasti ir keisti požiūrį, be to, šaunu būti kažkam naudingai. Savanorystė tai kaip mainai: kažką duodi, padedi, o gauni dvigubai", - teigia Daina. Paklausta apie aplinkinių požiūrį, ji atsakė, kad kartais į savanorystę yra žiūrima kaip į žaidimą arba bevertį laiko leidimą. Žmonėms trūksta žinių apie šią veiklą arba jie tiesiog nesupranta kokia to prasmė. Pagalbos reikia visiems Nepaisant įvairių požiūrių, Daina net neabejodama patartų visiems savanoriauti. Ir teigia, kad neverta bijoti, jog teks tam skirti labai daug laiko, nes juk visada galima rasti geriausią variantą. Tokios pat teigiamos nuomonės apie neatlygintiną veiklą kitų labui yra ir devyniolikmetė Eglė, pirmo kurso MRU studentė. Eglė savanoriauja "Vilniaus Arkivyskupijos CARITAS Motinos ir vaiko globos namuose" jau pusę metų ir sako, kad tenka susidurti su įvairiais sunkumais, bet tai tik grūdina. "Man asmeniškai savanorystė praplėtė akiratį. Supratau, kad gyvenime visiems ir visada reikia pagalbos, nors ir menkos. Ir dar labiau patikėjau, kad kaip šauksi, taip atsilieps", - savo įspūdžiais dalijosi Eglė. Savanorystė praverčia saviugdai Kartais savanorystės patirtis gali nulemti profesijos pasrinkimą. Dar mokykliniais metais artimai su šia veikla susipažinusi "Šventojo Kryžiaus namuose" vaikų programoje dalyvaujanti bei psichologinės pagalbos tarnyboje savanore dirbanti Sigita sako, kad tai tam tikra prasme padarė įtaką Socialinio darbo studijų pasirinkimui. Sigita taip pat nesigaili savo sprendimo savanoriauti, nes tai padėjo atrasti save, džiaugtis gyvenimu, suteikė daug gerų emocijų bei leido pajusti, kad gali kažkam padėti. Iš arčiau pažinusi savanorystę, ji teigia, kad iš tiesų didžiulis mitas, kad savanoriauja tik socialinio darbo studentai. Juk "kiekvienas gali atrasti ką nors naudingo ir gero sau, kad ir kito šypseną, o galbūt naują draugą". "Kiekvieno kelias į savanorystė yra kitoks. Padėdami kitiems, mes padedame ir patys sau", - entuziastingai kalbėjo Sigita. Šiais žodžiais norisi palinkėti kiekvienam surasti savo kelią į savanorystę. Tai puiki pradžia mokantis padėti bei nors akimirką pamiršti savo rūpesčius. Juk didžioji dalis nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje remiasi būtent savanorių darbu. Todėl kiekvienas entuziastingas, teigiamai nusitekęs, atsakingas žmogus čia gali rasti sau priimtiną veiklą. |
Paieška pagal laikraščio nr.
Naujosios rubrikos
Seni SAVAS straipsniai
