Pavadinimas netrumpas, bet įmanoma suprasti, apie ką eina kalba. Kas jie ir ko atvyko į Lietuvą? Atsakysiu: jie - atkurtosios Jėzaus Kristaus bažnyčios angelai ir jie nusileido iš Amerikos dangaus ant derlingos Lietuvos žemės, kurią reikia iš naujo papurent – 1387 metų Lietuvos krikštas, beje antras toks bandymas mūsų šalies istorijoje, neatrodo įtikinamas, tad reikia dar kartą „vesti ceremonialą“ kryptinga linkme. Ir tam, kad tai atrodytų visai pagrįsta ir realu, reikėtų pateikti keletą faktų apie šią bažnyčią, tiesa, tik pradžiai: Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (toks jos pilnas pavadinimas) šiuo metu pasaulyje vienija 11 milijonų narių, iš kurių 30 000 tarnauja įvairiose pasaulio šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. Verta paminėti – tai viena iš turtingiausių ir sparčiausiai besivystančių bažnyčių, kuri save laiko restauruota bažnyčia, t.y turinčia pirminę ankstyvosios bažnyčios struktūrą, taip pat vienintele, galinčia liudyti Jėzaus Kristaus vardu. Tad kas čia blogo? Viena vertus tūlam žmogeliui visi, kurie garbina Jėzų Kristų ir dėl jo keleriems metams vyksta į Lietuvą, yra Dievo penimi avinai, kita vertus – tai po krikščionybės sąvokų skraiste besidangstanti subkultūra, kurios Naujoji Jeruzalė yra Šiaurės Amerikos žemynas, o jūs nežinojote?

Mormonizmas: už ir prieš Ir dar - mormonizmo religija religijotyrininkų yra vertinama nevienareikšmiai: vieni ją pripažįsta kaip krikščionišką sektą, nauju besimezgančiu religiniu mazgu, kiti gi – specifine iš Šiaurės Amerikos atkeliavusia subkultūra, kuri plečia savo įtaką. Ir kiek gi galėtume ant pirštų suskaičiuoti tokių panašia veikla užsiimančių grupių Lietuvoje? Kitas klausimas – kiek šis judėjimas yra išskirtinis? Tačiau per daug nevertėtų gilintis į šios bažnyčios susikūrimo ir gyvavimo peripetijas, o aptarti misionierių, atvykusių Lietuvon, darbą. Misionieriai – kas jie? Tvarkingai aprėdyti – juodom kelnėm, baltais marškiniais ir, kai šalta, dar ir ilgais juodais paltais - jie vaikštinėja po didžiųjų Lietuvos miestų centrus, „necentrus“ ir vykdo misiją – kalbina pagonius praeivius, aiškina tiesas, paimtas iš Senojo ir „Nesenojo“ testamentų. Tiesa, „Nesenasis“ testamentas – mormonų knyga, kurioje, pasak jų, išdėstyta toji tiesa, kuri yra nutylėta Biblijoje. Absoliuti dauguma misionierių yra jaunuoliai, kurie arba laikinai yra sustabdę savo studijas universitetuose, arba atvykę misionieriauti iškart po mokyklos baigimo – beje, su sąlyga, jog patys save materialiai išsilaikys! Dauguma jų – studentai iš JAV ir Vakarų Europos šalių. Jie yra „pašaukiami“ vykti į misiją, tarkim į Baltijos šalis, ir laikinai sustabdyti savo mokslus. Tad iškart skubu paneigti vieną nusistovėjusią klišę dėl misionierių su iš anksto „išplautom smegenim“: atvykstantis mormonų jaunimas gali didžiuotis puikiu išsilavinimu ir dargi sugeba pasitikti praeivius kad ir netobula, bet visgi lietuvių kalba – ne visi užsieniečiai, apsistojantys Lietuvoje kuriam nekuriam laikui, galėtų tuo pasigirti. Tad kodėl daugumai Lietuvoje mormonizmas asocijuojasi su kažkuo, kas artima sektos apibūdinimui? „Tai tikrai nėra sekta ir mes nesidangstome po tuo, kadangi mūsų bažnyčia yra oficialiai įteisinta Lietuvoje 1995 metais. Turime 4 padalininius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Mes turime savo bažnyčią, kurioje vadovaujamės kiek kitais principais, tačiau griežtai laikomės Dešimties Dievo įsakymų ir kitų gyvenimiškų įstatų. Dauguma suvokia mus kaip tamsią sektą, kuri siekia įtraukti žmones į kažkokius nešvarius reikalus – tai nėra tiesa. Tiesiog žmonės ne visada teisingai suvokia mūsų atliekamą veiklą“, - teigė Vilniaus skyriaus atvykstančių misionierių vyriausiasis koordinatorius. Nuomonės iš pirmų lūpų Vienas iš jaunuolių, atvykusių misionieriauti Lietuvoje iš JAV, yra vardu Elder Hoobes ir jam 21 metai. Pasak Hoobes, vykdyti misiją ir kelti koją iš aptukusios JAV jį pastumėjo noras pažinti pasaulį ir, žinoma, Jėzaus Kristaus vardan skleisti jo šventąjį žodį. „Atvykstantis jaunimas paprastai tarnauja dvejus metus. Gatvėse mes bendraujame su praeiviais tik lietuvių arba rusų kalbomis (užsienio kalbų jie yra išmokami dar būdami JAV apmokymų centruose, kuriuose paprastai išbūna kelis mėnesius prieš išvažiuodami į „pašauktą“ šalį tarnaut – aut. past.), kalbamės su žmonėmis įvairiomis religinėmis temomis, bendraujame visuomeninėje veikloje – taip norime atlikti savo pasirinktą misiją ir išlikti naudingi“, – pasakojo Hoobes, kuris kiekvieną dieną bent keletą kartų išgirstantis piktas praeivių replikas. Yra buvę atvejų, kai šie misionieriai patyrė smurtą. Pasak jaunuolio, naujai priimtas krikštas – panardinimas į vandenį - yra tai, kas leidžia tapti pilnaverčiu šios bažnyčios nariu, bet ar to pakanka? Tiesa, iš kiekvieno nario bažnyčia netiesiogiai reikalauja dešimtinės pavidalo mokesčio, todėl nenuostabu, kad tik 1830 metais įkurta bažnyčia greitai tapo viena turtingiausių krikščioniškųjų judėjimų, turinčių įspūdingų matmenų tvirtovių - bažnyčių visoje Šiaurės Amerikoje, o pats mormonizmo centras – Solt Leik Sitis – klesti. Bažnyčios narių gyvenimo būdas Misionieriaus kasdienybė daugeliui iš mūsų atrodytų pavydėtina ir kiek perdėta: keliasi anksti ryte, skaito Mormono knygą arba Šventąjį Raštą, arba individualiai studijuoja Lietuvių kalbos gramatiką (!!!), vėliau eina į iš anksto paskirtus susitikimus su praeiviais, kuriems ir skiria didžiausią savo dėmesį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog jie pavydėtinai mandagiai kalbasi ir nebando „lenkti“ pagonio dėl jo tamsuoliško neišprusimo – kai kam tai apsimestinis variantas, o kitam – pavyzdingo tono elgesys šiauriečių krašte. Kelias dienas per savaitę šis jaunimas vykdo visuomeninę veiklą – rengia nemokamas anglų kalbos pamokas, remia labdaros organizaciją „ SOS vaikai“ taip pat užsiima pramogomis ir linksminasi, tiesa, iki tam tikrų leistinų normų. Misionierių darbas visada remiasi į saiko turėjimą: niekad nepersistengti ir nė nemėginti lenkti lazdos kieno nors kito sąskaita – tai mormonams nebūdinga. Griežtai draudžiama vartoti alkoholį, kavą ir arbatą, griežtai draudžiama rūkyti. Žinoma, nesunkiai galėtume įžvelgti „puritonišką“ ir perdėtu asketizmu dvelkiantį gyvenimo būdą, tačiau tai, jų akimis, yra lengvai paaiškinama: „Mūsų bažnyčioje nėra priimta elgtis neatsakingai, vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas, kadangi mes tikime, jog tokie veiksniai, kaip alkoholis, kava, tabakas ar arbata, atima dalį laisvės, tad mes to atsisakome ir džiaugiamės kitais dalykai“, - džiugiai paaiškino vienas iš misionierių. Ir tada tūlas lietuvis atkuto: staiga ir jis, girdi, norėtų taip nugyvent gyvenimą ir pasijusti arčiau Dievo malonės, apsieiti be visų tų „mandravonių“ – nerealu? Susilaikymas – tai dorybė, kuri yra praktikuojama ir mūsiškoje gilias tradicijas puoselėjamoje bažnyčioje, tačiau kažkodėl kasdieninėje rutinoje tarp susilaikymo ir dorybės vengiame dėti lygybės ženklą ir gauti dangiškąjį palaiminimą. Kažkas kitas gali ir tą puikiaisiai praktikuoja, o kažką dėl to ima pyktis. Dienotvarkė Paprastai misionieriai kalbindami praeivius gauna jų telefonų numerius ar kontaktus, ko pasekoje kiekvieną vakarą skambina gatvėje sutiktiems praeiviams ir siūlo susitikti kitądien arba artimiausiu metu. Kiekvienas susitikimas - tai tarsi minimalios mišios: viskas prasideda nuo maldos (intro), toliau eina pokalbiai religinėmis temomis, polemika, naujų faktų „paviešinimas“ ir, galiausiai, visa tai užsibaigia pabaigos malda (outro). Kas tie „paviešinimai“? Misiją atliekantys jaunuoliai žmonėms aiškina ne tik tai, kas yra visuotinai žinoma – Jėzaus Kristaus tapatybė ar Dešimties Dievo įsakymų svarba paskiram žmogui, - tačiau ir aiškina apie neva buvusius kitus pranašus ir veikėjus, kurie yra nutylėti Biblijoje ir apie kuriuos galime sužinoti tik iš Mormono knygos tekstų. Svarbu – suprasti viską teisingai ir padaryti reikiamas išvadas: Šis religinis judėjimas ne tiek atima iš krikščionybės, kiek joje prideda daugiau personažų, taigi ir daugiau klaustukų. Kiek Lietuvoje yra lietuvių, kurie praktikuoja šias naujas vertybes? Apie 800 narių ir ne vienas iš jų yra aukštas pareigas atliekantys asmuo, kuris tarnauja bažnyčiai tik laisvanoriškumo principu - tokiu pat principu vadovaujasi ir į Lietuvą atvykstantys misionieriai. Kuo tikėti? Misionieriška veikla nėra naujas reiškinys, veikiau tai efektyvus būdas bažnyčiai plėstis į kitus regionus. Kaip tai sutinka Lietuvos žmonės? Sunku pasakyti, kadangi tai priklauso dar ir nuo to, kaip tas lietuvis supras jų buvimą čia – atvyko padėti ar atvyko šiaip sau? Ir visgi peršasi išvada, kurios, rodos, taip ir neišeis iki galo padaryti: viena vertus, tai naujas judėjimas, kuris dangstosi panašiomis krikščioniškomis vertybėmis ir prie to prišlieja naujas dar teisingesnes „taisykles“, o taip pat savo veikla siekia patraukti kuo didesnę žmonių masę. Kita vertus – tokie žmonės nustatytuose rėmuose gyvena nustatytomis taisyklėmis iki pat grabo lentos: doroviniai ir susilaikymo principai jiems yra aukščiau visko.