Antroji socializacija vyksta jau nebe šeimoje – o darželyje, kur viskas turi savo tvarką, savo įstatymus. Čia vyksta kovojimas už savo žaislus, maistą, miegą, draugus. Turbūt daugelis prisimena laikotarpį, kai „mano mama – pati geriausia, o mano tėtis...“.

Mokykla - pati žiauriausia ir tuo pačiu daugiausiai formuojanti žmogaus asmenybę  institucija. Ten prasideda savęs suvokimo kaip klasiokės, geros/blogos mokinės. Supranti, kad nebūtinai mama ir tėtis yra patys šauniausi, geriausi. Tu pats tampi visos visatos dalimi, tu  viską gali/tu nieko negali. Dažnai šiame periode mums įdiegiama, ką daryti galima, ko negalima, kas tu esi, ko tu NIEKADA NEGALĖSI DARYTI. Įkalama į galvas, kad jei nesimokysi,  tu būsi NIEKAS. Deja, nepasakoma, kad jeigu ir mokysiesi, tu gali būti niekas.

Daugelis išlieja ašarų upelius, sugadina nervus siekdami aukštojo išsilavinimo. NES TIK SU AUKŠTUOJU UNIVERSITETINIU IŠSILAVINIMU BUS GERAI. Įkopdami į pamokų, patarimų, nuomonių kalną galiausiai gaudami AUKŠTĄJĮ UNIVERSITETINĮ IŠSILAVINIMĄ mes atsiduriame ten pat, nuo kur pradėjome. Ten, kur niekas neaišku, kur tavo AUKŠTASIS UNIVERSITETINIS IŠSILAVINIMAS NIEKO, VISAI NIEKO, NEREIŠKIA. Tu esi mažiau vertinamas už tą, kuris turi praktikos ar pažįstamų ratą ir gali BE UNIVERSITETINIO išsilavinimo puikiausiai dirbti bei užsidirbti. Aišku, tu jautiesi išprusęs kaip žmogus, kaip asmenybė, bet tas išprusimas veda į žinojimą, kad tu vertas daugiau, tu žinai daugiau, tu gyvenai pagal sudaryta sistemą – kur tavo medalis? Kodėl po šių vargų vargelių tu negauni apdovanojimo? Kodėl negauni nė menkiausios progos dirbti tą, ką studijavai.?