Būsiu ironiškas ir nusivylęs, bet kitaip negaliu žiūrėti į mus, jaunimą, kuris tik bando įšokti į ekspreso autobusą ir išvykti iš Tėvynės. Kodėl mes taip elgiamės? Atsiprašau, nevisi, bet dauguma ateities protų nuteka į juodojo darbo, apelsinų ir kvapniųjų pesticidinių braškių šalis. Senovės išmintis byloja – visi keliai veda į Romą. Būtų gerai, jei tai būtų tiesa, tuo atveju bent vieniem kitus būtų lengviau rasti, o dabar? Vienas į kairę, kitas į dešinę, bet STOP ženklo taip ir nepastebime.

Galiu neaušinti burnos veltui, nes viskas ką noriu pasakyti susiveda į vieną labai paprastą žodį – patriotizmas. Bet norėdamas pasidalinti savo mintimis apie tai, esu priverstas prabilti. Negi aukštosiose mokyklose, kurių Lietuvoje yra kelios dešimtys, neteko girdėti šio žodžio? Jei taip, tai yra niekingai apgailėtina – tik tiek galiu pasakyti. Iš pirmo žvilgsnio mūsų patriotizmas nukritęs ir egzistuoja kažkur padų lygyje. Kad ir kaip būtų gaila, bet žemiau ir būti negali, nebent esi kiaurapadis, o ir kojinėse egzistuoja viena kita orą gaudanti skylė. Bet į šią ne tik jaunimo, bet ir visos visuomenės problemą pažvelkime kiek giliau. Mes juk nesame ekstrasensai ir iš skylėtos kojinės tikrai nepasakysime, ar žmogus patriotas, ar jam tai yra tik dar viena aukštoji frazė iš vektorinių modulių lentynos.

Greičiausiai tuo metu buvote maži ir nieko nenutuokiantys vaikai, kai 1990 m. sausio 13 dieną sovietų kariniai daliniai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą ir Lietuvos radijo bei televizijos komiteto pastatą. Mūsų artimieji kovojo ir priešinosi tam. Tai puikiai atspindi skaudi statistika –  žuvo 14, o sužeisti 702 žmonės. Juos drąsiai galime laikyti tautos didvyriais, štai tikrieji šalies patriotai. Ir visai ne dėl to, kad jie žuvo ar buvo sužeist. Mirtimi ir žaizdomis šių dienų pasaulio nenustebinsi. Jie verti pagarbos, nes jie kovojo, priešinosi ir garsiai nebijodami tarė visiems labai artimą it sesuo žodį LIETUVA. Visi troško laisvės ir buvo kupini ryžto ir noro tapti patys sau šeimininkais – vadovauti, dirbti, mylėti tėvynės labui. Štai trupinėlis istorijos, bet kad jaustume skirtumą palyginkime tai su šiandiena. Kada kartu su šeima ar draugais garsiai sušukote – Lietuva!? Manau, kad tai įvyko per ką tik įvykusį Europos krepšinio čempionatą (prie krepšinio temos dar prieisime) ir tik tuo atveju, jei sėdėjote Lenkijos krepšinio arenos tribūnoje, kurioje dažnai dingsta šviesa. Dar galėjote ištarti tėvynės vardą per valstybines šventes, kai visi masiškai renkasi miestų aikštėse, nepamiršdami pasiimti patriotizmo kaukių, ir vaizduoja kaip visi myli savo gatvę, miestą, šalį. Bet nusiimkime kaukes, čia to nereikia, o tai padarę atsakykime sau į klausimą – ar mylime savo tėvynę? O atsakius į tai, pamąstykime, kodėl planuojame išvykti už jūrų, marių. Paradoksalu, bet visi norėjome laisvės, tačiau kai ją gavome, pradėjome bėgti nuo atsakomybės. O kodėl bėgame? Ironiška šypsena viską išduoda - bedarbystė, pinigų trūkumas, nepriteklius. O kur vertybės? Na taip, iš meilės sotus nebūsi. Bet jei jau pradėjome kurti valstybę, tai ir baikime pradėtus darbus. Prisiminkime – jauni žmonės yra Lietuvos ateitis ir visiškai nesvarbu, kad jūs teigsite, jog Lietuvos valdantiesiems nerūpi jaunimas. Rūpi ar nerūpi, nebūkime Hamleto giminaičiai iš šių dienų Europos, o rodykime daugiau ryžto ir noro. Visas motyvacinis mechanizmas užsiveda, kai širdyje atsiranda varomosios jėgos, kurios neįmanoma įvertinti pinigais. Tai yra noras. Noras keisti ir keistis, nebijoti pripažinti klydus ir tobulinti tai, ką turime. Nenusigręžkime nuo savo aplinkos, kurioje esame, o kurkime ir tobulinkime savo mylimą šalį.

Krepšinis – antra Lietuvos religija. Būkim sąžiningi, bet tai yra tiesa. Tačiau kur čia slypi patriotizmo gyslelė? Jei dar nesupratote, vėl būsiu priverstas nusivilti. Prisiminkime tik prieš savaitę pasibaigusį Europos krepšinio čempionatą. Bijau, kad šiuo metu prisimenate tai su dideliu skausmu ir įtūžiu, kad viskas taip netikėtai susiklostė per prastą komandą, kurioje nebuvo lyderių ir velnio neštą ir pamestą vyriausiąjį trenerį. Turėsiu Jus nuliūdinti, bet tokios pozicijos nepalaikysiu. Ir štai būtent šioje situacijoje (lietuvis – visų galų meistras), kai esame visų sričių specialistai galiu pasakyti tik tiek – pasitikėjimo, jau net nekalbu apie patriotiškus jausmus, mūsų šalies atstovams, dauguma piliečių nerodė. Tad pagaliau, ko mes galime norėti iš žmonių, kurie atstovauja mūsų šaliai, kai mes juos peikiame, pilame viską ant jų ką tik galime?

Mielieji, „šuo pakastas“ mūsų visų viduje, nes daugumai net nerūpi, kaip po 5, o gal po 10 metų atrodys mūsų valstybė, kas ją reprezentuos užsienio šalyse, nes esame savanaudžiai, kuriems terūpi savoji kišenė ir dykaduonio krėslas. Kur žmogiškosios vertybės? Galų galiausiai – kur tie Lietuvos piliečiai, kurie taip drąsiai kovojo už mus visus tais 1990 metais? Juokinga, bet žodį patriotas, galime rašyti į „Raudonąją knygą“ ir tikėtis, kad po 10 metų atsiras antrasis Tadas Ivanauskas, kuris atras ir pateiks milžinišką kolekciją patriotų.