Naujuosius metus kiekvienas pradedam savaip: vieni net nesusimąstę keliauja tolyn siekdami ankstesnių gyvenimo tikslų, kiti stabteli ir permąsto savo ateinančių metų tikslus bei svajones, kurias nori įgyvendinti iki kitų metų, treti, priešingai, pradeda svarstyti ką gero nuveikė per paskutinius metus, ar pasiekė tai, ką buvo suplanavę. Iš tikrųjų visai nesvarbu kuriam variantui Jūs priklausote, svarbu turėti tikslą ir jo siekti.

Pamenu, kaip vienas dėstytojas mums, dar bakalauro antrakursiams, uždavė klausimą „kas turi tikslą ir vardan jo kiekvieną dieną bent valandą tam tikslui skiria?“. Atrodytų, jog šis klausimas neturėtų sugluminti 21 metų jaunimo, tačiau nei vienas iš mūsų to nedarėme. Keista, bet apie nepadarytus tikslus pradedame galvoti jau tada, kai tiems tikslams laiko neturime arba nebesitikime tai pasiekti. Tada belieka galvoti „jeigu...“.

Suaugę ne mažiau nori išpildyti savo svajones tam pasirinkdami savo vaikus. Profesijos tinkamas pasirinkimas, namo pirkimas, tinkamo vyro paieškos dažnai yra lydimi „motiniškų/tėviškų patarimų, kurie laikui bėgant perauga į liepimus, bei žinojimą „kaip yra geriau“. Toks kišimasis į vaikų gyvenimus bei perdavimas savo neišsipildžiusių svajonių jiems tampa lyg atstumu, kurį galime įveikti tik pasitelkę dar vieną bėgiką, tai yra, savo vaiką.

Tikslai, kad ir kokie jie bebūtų, svarbu, kad jie yra. Kaip būtų nuobodu gyventi, jeigu galvotum, kad viską, ką gyvenime troškai pasiekti, jau yra pasiekta. Kokia beprasmybė keliauti kiekvieną rytą į darbą, jeigu nežinai dėl ko tai darai. Jeigu dirbi dėl egzistencinio tikslo „BŪTI“, „IŠGYVENTI“, kas tai per tikslai?

„Gyvenu dėl kitų“ – tai daugelio vyresnių žmonių atsakymai, kurie mus, žmones, vėl įveda į bėgimo distanciją, kuriai užbaigti reikia bėgti, o nežiūrėti, kaip kiti tai daro. Sveikindama visus su Naujaisiais metais norėčiau palinkėti nebijoti sustoti kelyje, nebijoti pavargti, bet bijoti nebenorėti pačiam užbaigti pradėtos estafetės.