Prieš pradedant istoriją, mielą skaitytoją svarbu bent trumpai supažindinti su sąlygomis, privertusiomis ieškoti naujų namų. Taigi, dvejus metus pragyvenusios studentų iš įvairiausių Lietuvos kampelių mekoje – Šilainiuose,  savo nuomojamame pusės žvaigždutės bute, galiausiai ryžtingai nusprendėme pakeisti gyvenimo sąlygas. Priimti tokį sprendimą, pirmiausia, padėjo paslaptinga, beje, niekada gyvenime taip ir nematyta buto šeimininkė, su kuria labai šiuolaikiškai galime bendrauti skype arba telepatiškai. Ji kažkodėl taip niekada ir nesuvokė, ką reiškia mūsų dvidešimt penktas prašymas pakeisti išlūžusį virtuvės čiaupą arba iškritusias virtuvinės spintelės dureles, arba visiškai absurdiškas pastebėjimas, kad gerai būtų tualete turėti šviesą, arba bent veikiantį durų skambutį, arba tvarkingus vamzdžius ir reguliariai nesulaukti nepatenkintų aplietų kaimynų vizitų.

Tačiau, kad ir kokios buvo tos mūsų gyvenimo sąlygos, per tiek laiko apsipratome ir susitaikėme su jomis ir laikėme tai gyvenimišku išbandymu, nes vis dėlto, reikia pripažinti, už nuomą nemokėjome labai daug. Ko gero, taip, vis padejuodamos, būtume pratempę ir likusius porą metelių, jeigu ne vieną vakarą ir vėl supypsėjęs skaipas

2011-09-21, trečiadienis. Tada atskriejusi žinutė pranešė mums, kad gyvename per geromis sąlygomis ir privalome pagaliau už jas atsilyginti didesne nuoma. Pikdžiugiškai pasidžiaugę dėl visų nuspalvotų ir aprašinėtų buto sienų, išpaišyto šaldytuvo, netyčia sulaužyto stalo ir krepšininkų plakatų galerija paversto koridoriaus, tą patį vakarą nėrėme į visagalį internetą (jau mėnuo, kaip nebevagiame jo iš kaimynų, net ant širdies geriau už tokį sąžiningumą) ir paprašėme, kad jis surastų mums naujus namus.

Kadangi tikėjomės butą susirasti be jokių sunkumų, leidome sau iškelti jam keletą reikalavimų. Gyvendamos savo dangoraižio paskutiniame aukšte pripratome pro langus matyti visą miestą, tad nusprendėme, kad gyvenimas arčiau žemės mums nebūtų įmanomas. Dėl atskiros erdvės taip pat didelių diskusijų nekilo, kad jau esame trys, tai kambarių bute taip pat turi būti ne mažiau. Na, o kiti reikalavimai buvo tiesiog elementarūs – pagaliau turėti namus su normaliais langais ir durimis, pro kuriuos nereikėtų jausti gaivaus vėjelio ir taip jau nekarštą sausio rytą, aišku, šįkart jau būtume neatsisakę ir veikiančio durų skambučio ir vienos kitos viešojo transporto stotelės greta, bet, kaip paaiškėjo vėliau, tai tėra tik varganos smulkmenos.

Aplankę didžiąją dalį interneto puslapių, kuriuose talpinami nekilnojamo turto nuomos skelbimai, turėjome štai tokį rezultatą: 10 trijų kambarių butų, kurie puikiai atitinka mūsų visiškai kuklius studentiškus reikalavimus, t.y. leidžia išsinuomoti būstą už 300 – 400 litų, vienas beprotiško grožio butukas už 1200 litų, kuriame mielai pagyventume bent mėnesį, nesvarbu, kad likusią metų dalį tokiu atveju turbūt tektų praleisti po tiltu, ir dovanojamas stalas be vienos kojos. Kadangi paieškų rezultatai buvo apibendrinti jau ganėtinai po vidurnakčio, nebedrįsome skambinti skelbimuose nurodytais numeriais, nes vis dėlto būsimiesiems buto nuomotojams reikėtų bent iš pradžių sudaryti gerą įspūdį. Taigi, iš peties padirbėję ir, žinoma, dėl to nespėję pasiruošti rytojaus paskaitoms, palaimingai sumigome.

2011-09-22, ketvirtadienis. Rytą nusprendusios visą dieną sąžiningai lankytis paskaitose, skambinėjimą dėl butų atidėjome popietei. O tuomet, apsiginklavusios telefonais su papildytomis sąskaitomis, žengėme kitą svarbų žingsnį beieškant naujų namų. Pirmasis butas, kurio šeimininkui nutarėme skambinti, nuotraukose atrodė visai neblogai, tačiau paskambinus paaiškėjo keletas naujų detalių, pasirodė, kad skelbimo autorius pamiršo paminėti, kad nuomojami trys kambariai keturių kambarių bute, ketvirtajame gyvena tyli močiutė, kuri mielai priims draugiją savo bute. Deja, mes jos išsigandome ir maloniai atsisveikinome. Kiti trys butai jau pasirodė esantys išnuomoti mus aplenkusių konkurentų, tad su jais atsisveikinome, taip ir nespėjusios pasisveikinti. Pasisekė, kaip mums tada pasirodė, jau penktuoju bandymu – atsiliepė jaunas ir draugiškai nusiteikęs vaikinas, buto mums fantastiškai patogioje vietoje šeimininkas, kuris pasiūlė butą apžiūrėti pirmadienį, nes pats esąs ne iš Kauno. Per savaitgalį spėjusios mintyse jau susikrauti daiktus ir juos jau išsidėlioti naujame bute, su fantastišku vaizdu pro langą, nekantraudamos laukėme pirmadienio, žadėjusio mums naują gyvenimėlio etapą.

2011-09-26, pirmadienis. Po pietų, kaip ir buvo tartasi, paskambinome draugiškajam buto šeimininkui, maloniai su juo paplepėję penkias sekundes, sužinojome, kad butas jau kažkam išnuomotas ir išgirdome dramatišką mūsų padėtį pabrėžiantį telefono pypsėjimą. Amerikietiškų melodramų pavyzdžiu sušlamštę didžiulę dėžę ledų savo apgailėtinai padėčiai pasaldinti, atsiprašėme į šiukšliadėžę ištrenkto lapelio su kitų butų šeimininkų, kuriems dar nebuvome spėję paskambinti, telefonų numeriais ir toliau tęsėme savo paieškas.