Praėjusiame numeryje brangūs skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su mūsų kiek apgailėtina gyvenimo situacija, mus užjausti ir, ko gero, pasijuokti, sėdėdami savo šiltuose būstuose. O ką mes? Mes ir toliau tęsėme jau gyvenimo būdu pamažu tampantį žaidimą “susirask, kur gyventi“.

2011-09-26, pirmadienis. Tądien baigėme skambinti visų mus sudominusių butų šeimininkams, dar kartą teko pripažinti tiesą, kad traukinys nei miegančių, nei dar ką nors įdomaus veikiančių nelaukia – kitaip tariant beveik visi butai buvo jau seniausiai išnuomoti. Tačiau vienas, pakankamai įdomus pasiūlymas dar vis buvo likęs. Turiu pripažinti, kad mums jis iškart pasirodė įtartinas, tačiau tą minutę geresnių (arba bet kokių) alternatyvų mes ir neturėjom. Butas buvo X rajone, kur anksčiau nebuvome nė kojos įkėlę, bet, pagalvojome, visada būna pirmas kartas, baisiai čia. Keturi kambariai buvo nuomojami už visiškai minimalų mokestį, kurio šildymo sezonu visai nelieka. Paskambinę skelbime nurodytu telefono numeriu su agentu sutarėme butą apžiūrėti penktadienį, tad visą savaitę ir vėl gyvenome išsikraustymo nuotaikomis, žinoma, dabar tai jau atrodo daugiau negu naiviai, bet...

2011-09-30, penktadienis. Iš pat ankstaus ryto dar kartą paskambinome anksčiau su mumis labai maloniai bendravusiam agentui, drįsome pasitikslinti, ar niekas nepasikeitė ir ar mūsų planuotas susitikimas vis dėlto įvyks. Išklausę moralą apie tai, kad jis yra profesionalas ir itin užsiėmęs žmogus (o mes, suprask, savo įkyriais skambučiais neduodame jam ramybės ir švaistome tokį brangų jojo laiką), dar kartą pasielgėme tiesiog nedovanotinai ir paklausėme, ar turi namas, kuriame nuomojamas šis butas, kokį nors susisiekimą su išoriniu pasauliu, akivaizdu, kad mums labai svarbu patogus viešojo transporto pasiekiamumas. Į tokį, atrodytų, elementarų klausimą, mielasis  agentas drėbtelėjo, kad pats šiaip jau naudojasi automobiliu ir tokiais dalykais nesidomi ir paliepė atvažiuoti “mikriuku“. Artėjant susitikimo valandai, internete susiradome artimiausiai ieškomo objekto esančią viešojo transporto stotelę, ten vežantį autobusą ir išdardėjome ieškoti vietos savo naujajam gyvenimui.

Po gero pusvalandžio kelionės išlipome iš jau seniai ištuštėjusio autobuso ir puolėme ieškoti X rajono Y gatvės (pavadinimai tebūna nutylėti, nes, tiesą sakant, dar šiek tiek bijau to paties pono agento). Eidamos nuosavų namų gatve, tikslumo dėlei verta pasakyti, kad tie namai kuo toliau, tuo labiau retėjo, pamažu puolėme į paniką. Beeinant kažkuriuo metu prapuolė ir šaligatvis, tolumoje buvo matyti tik artėjantis miškas, o tie reti namai abipus kelio buvo dar ir ganėtinai baisūs net ir mūsų neišrankiam skoniui: išdaužyti stiklai, visur ant žemės besimėtantys “bambaliai“, prieš kokius penkerius metus pradėti, bet taip ir nebaigti ardyti automobiliai, prie vieno kito baro, kurių suskaičiavome gal septynis, durų palinkę džentelmenai kažko apsunkusiomis galvomis, mus, laimei, tik aploję trys pikti šunys gero įspūdžio vis dėlto nesudarė. Tačiau ryžtingai, vis viena kitai primindamos buto nuomos kainą, žengėme tolyn. Gatve ėjome lygiai 23 minutes, kol pagaliau sutikome žmogų. Kadangi jis avėjo dar visiškai naujais raudonais Crocs‘ais, nusprendėme, kad atrodo patikimai ir galbūt mūsų visai nenužudys, nors to jau buvome pamažu pradėję tikėtis, tarp kitko, tolumoje jau lyg ir pamatėme tą daugiabutį, kurio čia taip ilgai ieškojome.

O užkalbintas vyriškis pasirodė netgi labai mandagus, tačiau net ir jis, gyvenantis čia apie 20 metų, paklaustas, kaip pasiekti anuos namus, kažkaip kukliai trūktelėjo pečiais ir nupėdino savais keliais. Padėkoję nuėjome savu keliu ir mes, gaila tik, kad nelabai žinojom, kur jis veda. Mūsų optimizmas jau buvo apsistojęs ties neigiama padala, gera nuotaika kažkur seniai pamesta, buvo belikęs tik mažas mažytis trupinėlis vilties. Dar vis ryžtingai einant sulaukėme nežinomo numerio skambučio, atsiliepus vietoj labai diena išgirdome operiniu balsu išrėktą „kur jūs eeeesaaaatiaaa? Vėluojate“. Taip, lygiai 3 minutes. Šis nuoširdus pokalbis kažkokiu būdu privertė mus sugrįžti į sveiką protą, apsisukti ir bėgti lauk iš čia. Besisukdamos paskaičiavome, kad nuo stotelės, einant itin sparčiu žingsniu, pasiekti namus, kertant kampą per jaukų miškelį, užtruktume galbūt kokias 20 minučių, tuomet, jau ganėtinai sutemus, žinoma, apturėtume keletą naujų pažinčių, įvairių atrakcijų, geriausiu atveju gal užpultų bent šuo. Reikia pripažinti, kad apsisukus atgal gerokai palengvėjo, į stotelę nuskridome kaip ant sparnų, todėl ir užtrukom truputį trumpiau, bet tiek jau to. Drauge su mumis autobuso lūkuriavę trys įkaušę raudonnosiai ponai, ką tik išvirtę iš greta įsitaisiusio baro, dabar, žinant, kad nereikės jų matyti kasdien, važiuojant į paskaitas ir iš jų grįžtant, atrodė kone mieli, nesvarbu, kad kartu įsėdus į autobusą per akimirką jo langai aprasojo, o akys pradėjo perštėti. Visgi namų čia ieškoti buvo smagu, smagiausia ta dalis, kad jų taip ir neradom.

2011-10-03, pirmadienis. Namuose praleidę sotų ir šiltą savaitgalį, naują mėnesį pradėjome ten pat, kur užbaigėm ir senąjį – ant permainų slenksčio, neturėdamos, kur eiti ir nelabai tiksliai išmanydamos, ką daryti, bet, laimei, dar vis gyvendamos savo brangiausiame bokšte. Po savaitgalio, tiesa, turėjome šiokių tokių pasiekimų. Pakėlę ant kojų visas gimines, draugus ir artimuosius, turėjome dviejų kambarių butą, į kurį galime keltis nors ir šiandien pat, kadangi kažkieno tetos draugės vaikų draugai jį ketina kažkada parduoti, bet, kadangi jo niekas neperka, gali išgelbėti vargšes studentes ir leisti ten kurį laiką pagyventi, vienintelė bėda, kad jis Vilniuj, hm, bet gal ir visai dėmesio verta mintis. Kadangi šią savaitę mūsų dėmesio kaip tik užsimanė ir kai kurių dalykų dėstytojai, nusprendę, kad pats laikas surengti keletą atsiskaitymų, namų medžioklės sezoną kokiai savaitei teko sustabdyti.

Juodai pavydžiu tiems, kurie neturi panašių problemų, su užuojauta apkabinu savo beveik benamius likimo brolius ir jiems, kartu ir mums linkiu sėkmės, nesibaigiančios kantrybės ir telefono sąskaitos – tęsiam paieškas!