Tu atsikeli ryte ir supranti, jog kaip ir aną rytą niekas nepasikeitė – tu toks pats kaip ir vakar, galvoje kirba tik viena mintis, galbūt aplinka pasikeitė? Įsijungi kompiuterį, atsidarai darbo skelbimų portaliūkštį ir supranti, kad tai niekad nepasikeis, nebent daugelis žmonių pradės protestuoti prieš šią darbdavių karaliavimo erą. Bet...gerai pagalvoji ir supranti, jog to tikrai nebus, visi nori valgyti, visi nori patogumų, tad protestuok neprotestavęs, tenka tik taikytis su tokia beviltiška padėtimi ir viltis, jog ryte atsikėlęs per naktį būsi įgijęs tą neįkainojamą daiktelį – darbo patirtį.

Mąstau, mąstau, ar tik aš kažko nesuprantu, ar tik man tai yra mistika: „Ieškoma pardavimo vadybininkė dirbti jauname kolektyve, aukštasis išsilavinimas, puikios anglų, rusų, vokiečių kalbos žinios (žinios testuojamos), būtina darbo patirtis 5 metai, reprezentatyvi išvaizda, vairuotojo pažymėjimas“. Nori nenori peršasi toks klausimėlis, kas yra jaunas – 20? 25? 30? 35? Įdomus atvejis, jaunumą tenka suderinti su baigtu aukštuoju mokslu, 3 kalbų mokėjimu, 5 metų darbo patirtimi, išlaikytų vairuotojo pažymėjimu ir dar turi spėti gerai atrodyti (na juk tas irgi užima laiko, ar ne?). Imu galvoti, kad pardavimo vadybininko darbas yra toks sudėtingas, kad juo gali dirbti tik genijai..

Na dėl genijaus statuso tai dar galima susitaikyti, tačiau ta reprezentatyvi išvaizda įdomiai skamba, o dar ir nuotrauka būtina, kai siunti savo gyvenimo aprašymą, tam, kuris turbūt yra genijus ir dar turi teisę nuspręsti, ar tu į šį pasaulį atėjai apdovanotas grožiu, ar ne. Vėl noriu paklausti, kas yra reprezentatyvu ir gražu? Blondinė? Brunetė? Lieknutė? 60/90/60? O neduok Dieve pasitaikys labai priekabus išvaizdos ekspertas (turintis tą brangenybę  patirtį vertinti žmones pagal jų išvaizdą) – negalėsi nei akinių užsidėti (juk tai gali būti ir nebe jaunumo požymis???).

Ir ateina ta lauktoji diena, kai tu mąstai, jog gyvenimas visgi pasikeitė – tau paskambina vienas iš tų karaliukų ir pasiūlo visgi ateiti pasikalbėti akis į akį kaip sakoma. Išsipuošiu, pasiruošiu kalbą – ateinu. Apsidžiaugiu, jog pagaliau kažkas pasikeitė – tave priima taip maloniai. Galvoji kur čia šuo pakastas ir pagaliau tą šunį atrandi -  o tau pasiūlo neįtikėtinai puikų pasiūlymą – pliurpti visą dieną telefonu. Ėj! Tai kam ta išvaizda, kam tas universitetinis išsilavinimas (nepamenu, jog jame mokytų, kaip gerai kalbėti telefonu), kam ta pompastika? Gali mąstyti tik kitu kampu, jog nei išvaizdos, nei genijaus bruožų neturi, o čia puiki tau vieta - niekas tavęs nemato tik girdi, o ir ką kalbėti tau griežtai nurodyta, bent vieną gerą bruožą turi – gražų balsą...