650 kilometrų susikibusių žmonių grandinė 1989 metų rugpjūčio 23d. buvo sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines - Taliną, Rygą ir Vilnių. Praėjus dvidešimčiai metų šis įvykis mums -  kaip pilietiškumo ir tautiškumo paminklas, prie kurio retai nunešame gėlių. Tačiau susivokus, kad žymiajam Baltijos keliui jau dvidešimt, spauda ir internetas prisipildė įvykio minėjimų tvarkaraščiais ir programomis. Jaunimas, paskatintas Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) ir Flashmob klubo aštuoniuose Lietuvos miestuose vykdė akciją „ Baltijos keliui – 20”.

17 val. 40 min. pasigirdo 1989 m. Baltijos kelio metu skambėjusios dainos - „Bunda jau Baltija“ - garso įrašas, ir iš visų kampų į gatvės vidurį subėgę jaunuoliai, pasipuošę tautine atributika, pradėjo dainuoti šią dainą. Visą šį reginį mačiusiems žmonėms tai buvo nemaža staigmena, o toks netikėtas veiksmas, apie kurį niekas nieko neįspėjo, turi net ir savo specialų pavadinimą – tai flashmobas.

Pats terminas flashmob – tai dviejų anglų kalbos žodžių junginys (flash – blyksnis, akimirka; mob – minia, sambūris). Šių dienų kontekste šiuo žodžiu apibūdinama organizuota grupė žmonių, akimirksniu susirenkanti viešoje vietoje ir per trumpą laiko tarpą, kuris trunka vos kelias minutes, nuveikianti kažką neįprasta, o paskui netikėtai išsiskirstanti ir dingstanti kasdieninėje minioje.

Ypatinga ši akcija pasirodė tuo, jog bene pirmą kartą Lietuvoje Flashmobas įgavo patriotinį atspalvį. O tuo tarpu pats „Baltijos kelio“ paminėjimas tapo moderniu savų patriotinių interesų atspindžiu, grindžiamu novatoriškos socialinės saviraiškos priemonėmis.

Flashmobo idėjos autoriai LiJOT skatino jaunus žmones susiburti ir susitarti, kad būtent rugpjūčio 23d. tam tikrą valandą visi netikėtai susirinktų matomiausioje ir viešiausioje miesto vietoje, susikibtų rankomis į vieną grandinę ir sudainuotų  „Bunda jau Baltija“ – visai kaip Baltijos kelyje prieš dvidešimt metų. Tokie flashmobai įvyko Vilniuje, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Naujojoje Akmenėje, Jonavoje, Ukmergėje ir Kaune .

„Nemanau, kad tokios akcijos gali turėti kažkokį poveikį visuomenei. Aš asmeniškai tiesiog norėjau parodyti,  kad nesvarbu, kokios nesąmonės dabar darosi mūsų Tėvynėje, vis tiek ją myliu ir didžiuojuosi, kad esu lietuvis“,- teigia Vilniaus flashmobo „Baltijos keliui – 20” organizatorius Lukas Misiukevičius. Vaikinui sunku pasakyti, pavyko ši akcija ar ne. Iš dalies taip: susirinko daug žmonių (apie tris šimtus), visi su tautine atributika ir gera nuotaika. Dalyviams akcija patiko, gražiai atrodė. Tačiau visus reikalus gadino lietingas oras ir tai, kad beveik niekas nemokėjo dainos žodžių.

„Normalūs žmonės šią akciją suprato, gyrė ir visaip kitaip palaikė. Bet aišku, kad buvo ir nenormalių žmonių, delfi parašius apie akciją ir sudėjus nuotraukas, sulaukėme daug skirtingų komentarų. Patį juokingiausią ir idiotiškiausią komentarą net išsisaugojau: „Susirinko "biednų" tėvelių ir Seimo narių, biudžetininkų vaikučiai, šiaip net keistas toks organizavimas, vasara. Tikri vaikai ir jaunimas dirba, kad mokslams užsidirbti arba namuose, be pinigų pramogoms. Nematau jokio jaunimo nuotraukose, ilgaplaukiai hipiai ir pankai (lengvas gyvenimas, dykaduoniai) ir tiek“,- pasakoja Lukas.

Panevėžyje situacija buvo kiek kitokia. Lietus atbaidė žmones ir „užtildė“ muziką.  Nebijantys ištirpti pasirodė, tačiau dainos žodžių nemokėjo. „Mūsų buvo gal apie dvidešimt, susikibome visi rankomis rateliu ir dainavome ,,Bunda jau Baltija" lietuviškai. Padainavę išsiskirstėme. Dalyviai buvo nusivylę“, - pasakoja akcijos organizatorė Greta Ginotytė. Mergina guodžiasi, kad akcija liko nepastebėta, žiniasklaida taip pat nepadėjo – apie flashmobą parašė tik vienas laikraštis ir tik dėl to, kad jo korespondentė pati dalyvavo akcijoje. Žmonių tuo metu aikštėje nebuvo, taigi dalyviai tik pabuvo ir pliaupiant lietui paminėjo Baltijos kelio dvidešimtmetį tik sau ir dėl savęs.  Nepaisant šios nesėkmės, paklausta, ar dar kada nors imsis būtent tokios organizacinės veiklos, Greta Ginotytė atsako: „Žinoma! Planuoju įsteigti Panevėžio flashmob klubą. Ir mums dar tikrai pavyks nustebinti žmones!“.

Kaune organizavimo darbų našta atiteko Tautinei Lietuvių Studentų Korporacijai Neo-Lithuania, kurią galima būtu pavadinti dar viena šio įvykio puošmena. Užsidėję žalio aksomo kepurėles bei per petį persirišę juosteles, žyminčias korporacijos spalvas, neolituanai šiam pasirodymui pridėjo savotiško patrauklumo. Tikriausiai daug kas nustebtų sužinoję, jog tai  viena seniausių Lietuvoje veikiančių organizacijų. Įsikūrusi 1922 metais Vytauto Didžiojo universitete, korporacija Neo-Lithuania, studentijos tarpe ėmė puoselėti lietuviškąjį tautiškumą, remdamasi lietuvių kultūros ir krikščioniškosios dorovės principais.

Ramintą Bubnytę užkabino pati idėja visą akciją Marijampolėje vykdyti flashmobo forma. „Akcijos tikslas yra nustebinti, bet labiausiai turbūt buvau nustebinta aš, kadangi tikėjausi ne pačio geriausio rezultato, o štai iš kažkur vis pradėjo rinktis žmonės ir jų buvo tikrai daug - apie aštuoniasdešimt, o kaip Marijampolėje tai labai daug“,- sako Marijampolės flashmobo organizatorė Raminta. Mergina pasakoja, kad audringų atgarsių nesulaukė, bet vis dėlto buvo pastebėti. Dieną prieš flashmobą vyko konferencija „Baltijos kelio 20-mečiui paminėti“ ir miesto politikai skundėsi, kad jauni žmonės yra netautiški, kadangi nedalyvavo šiame minėjime. Todėl įvykdytas flashmobas įrodė ir parodė, kad jauniems žmonėms svarbi Lietuva ir jos istorija. „Manau, kad jie tuo patenkinti“, - teigia Raminta Bubnytė.

Vieniems akcija pavyko, kitiems nelabai, tačiau visa tai priveda prie vieno – Lietuvoje patriotiškumas dar nemirė. „Bunda jau Baltija“ skambėjo aštuoniuose šalies miestuose, o kur dar daugybė kitų minėjimui skirtų renginių. Todėl galime pasidžiaugti rezultatais: ne tiek įvykusiais flashmobais, kiek dar vienu įrodymu visuomenei, kad jaunimas yra aktyvus ir patriotiškas.