Vieni jais žavisi, kiti juos peikia, treti susilaiko nuo komentarų, nes nėra jų akyse matę. Europos kino filmai paliečia kažkurią sielos kertelę, verčia susimąstyti apie tikrus jausmus, apie tikro gyvenimo skonį, o ne kaskart parsiduoti komercijai. Gal dėl to, kad mes, lietuviai, iš to pačio „molio“ drėbti.

Pirmadienį kino teatre „Skalvija“ buvo rodoma žymaus Lenkų režisieriaus Andrzej Wajda drama „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków milosnych“). Šis filmas yra garsaus Lietuvoje gimusio Lenkų rašytojo ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio romano ekranizacija. Bet kuriame internetiniame paieškos portale įvedę filmo pavadinimą rasite trumpą filmo aprašymą: „<..>Filmas pasakojantis apie laikotarpį prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Filmas nukelia į 1939-ųjų metų pavasarį Vilniuje. Vitekas įsimyli Aliną, jauną lenkų pareigūno dukrą. Jauni herojai, planuodami bendrą ateitį, nenujaučia artėjančios tragedijos“. Neneigsiu - dalis tiesos šiame aprašyme yra. Šį filmą galima šiek tiek sutapatinti su „Romeo ir Džiulijetos“ istorija. Tai pasakojimas apie jauno vyro pirmąją meilę, dėl kurios gali padaryti bet ką: atsitrenkti į medį bėgdamas link jos namų, gauti druskos kulką į sėdimąją nuo mylimosios tėvo ar net aukotis būti sudraskytam milžiniško šuns. Šis tyras pirmos meilės jausmas užvaldo visą esybę, pradedi tikėti gandais ir prietarais. Visas pasaulis sukasi aplink vieną ir tą patį jausmą. Visame filme yra minimas karas, kiekvienas iš herojų jaučia jį artėjant. Turbūt meilė ir karas buvo neatsiejama to laikmečio dalis. Kai galiausiai abu įsimylėjėliai bando nusižudyti vardan meilės su žemuogėm ir dviem migdomųjų tabletėm, prasideda karas. Tuo praeities vizija ir užsibaigia. O ateitis parodoma pabaigos pradžioje – kapinėse.

Vienas labai svarbus akcentas visame filme yra šios apysakos autoriaus Tadeuszo Konwickio vaidmuo. Šiame filme jis atlieka kaip menamo nepažįstamojo, vaiduoklio vaidmenį. Visas filmas tai praeities ir dabarties sudvejinimas, prisiminimų ir nostalgijų sfera. Rašytojas vis pasirodo jauno vyro gyvenime ir įtaigiai barsto ateities trupinius.

Gal tai, kad filmas buvo nemokamas, o gal tiesiog iš gilaus susidomėjimo lenkų kinu, šio filmo buvo susirinkę pasižiūrėti pilna žiūrovų salė. Vieni kalbėjo, kad autorius chamas, kiti leipo juokais, nors sakoma, kad šis filmas yra tragiška istorija, tačiau buvo daug lenkiško šmaikštumo. Toks jau tas lenkiškas kinas - tikras, nuoširdus, chamiškas, bet nepasaldintas.