Šiemet vykusiame jau 19-ame modernaus šokio festivalyje pasirodė šešios unikalios šokio teatro trupės. Kaune festivalį atidarė išskirtinis Marcel Leeman fizinio šokio spektaklis „100m2“. Pats M. Leemann‘o teatras autentiškas ir žavingas tuo, jog spektakliai emocionalūs, kupini netikėtumų, spinduliuoja aistrą bei savitą humoro jausmą. Viso to išraiška reikalauja nepaprastų fizinių sugebėjimų, nes net pasirodymo viduryje gali išgirsti fiziškai stiprių šokėjų gilius atodūsius, kurie savotiškai dar labiau sustiprina spektaklio kuriamą nuotaiką. Vienas tokių spektaklių ir buvo „100m2“, kuriame šoko ir pats M. Leemann‘as su A. Nishimura.

„100m2“ – tai 55 minutės įtampos šimte kvadratinių metrų. Šis netradicinis šokio seansas, peržengęs modernumo ribas, narplioja fobijų galią ir mums, lietuviams, ypatingai opią problemą – savižudybes. „Plienas yra tvirtas. Netgi, jeigu plienas yra kulka. Ar žmogus jaučia kulkos šilumą jai smingant į smegenis?“ – kraupi realybė priverčia susimąstyti: ar verta nusižudyti? Netgi jei tai daroma tik dėl šou? Į gilesnius apmąstymus pastūmėja ir virpuliukus kelianti muzika su žodiniais intarpais „I don’t want to live”, „I want to die” bei videoprojekcijos. Tiesą sakant, projekcijos kartais blaškė ir pernelyg atitraukė dėmesį nuo gyvos judesio išraiškos, kuri negali nežavėti. Šis spektaklis įrodė, jog ne visada reikalinga draminė vaidyba norint perteikti idėją: ekspresyvūs, ritmiški judesiai patys prasiskverbia į kiekvieno sąmonę neprimesdami įvairiausių šablonų, o palikdami vietos individualiems apmąstymams. Nesakau, jog spektaklis verčia vien mąstyti. Tie, kas pasirinko vizualiąją pusę, taip pat, manau, nenusivylė: šviesų, muzikos bei šokio harmonija taipogi ypatingai paveiki.

Belieka tikėtis, jog Marcel‘io Leemann‘o fizinio šokio teatras neaplenks Lietuvos ir kituose modernaus šokio festivaliuose.