Keletą dienų galvoje sukosi mintys apie šalia Žalgirio futbolo stadiono Vilniuje esančią legendinę „marakaną“ – jaunimo futbolo treniruočių aikštę, kuri vietoj žalios vejos yra dengta žvyru, o vartuose kamuolį „gaudo“ geležinės tvoros tinklas. Aišku, iki tokio paties pavadinimo stadiono Brazilijoje, kuris talpina 90 000 žiūrovų, šiai aikštelei yra tiek pat, kiek ir Lietuvai laimėti pasaulio futbolo čempionatą, bet turbūt niekas negalės suskaičiuoti, kiek futbolo kartų ten užaugo (ar vis dar auga). Bet vis tiek, praeinant tą vietą kažkaip keistai veikia – lyg ir kelia nuostabą, lyg ir gailestį – tik gūžteli pečiais ir tiek – nesuprasi.

O šiaip, jau senokai pastebėjau, kad svarbiausi įvykiai taip ir vyksta šalia, nors ir būna, kad žmonės prašo pagalbos, bet ką čia tepsies rankas – tegu patys kovoja, aš jau prisitaikysiu. Močiutė žemės turi, tai bulvių šiaip ar taip užsiauginsiu, vadinasi – badu nemirsiu. O dar, dažniausiai viskas, ką žinai apie tuos įvykius, tai yra, tai, ką Marčius papasakojo prie alaus. Tais vakarais tai būna labai aktualu – emocijos kunkuliuoja, blogiečiai kalami prie kryžiaus ir visa tai dar seka gausybė nesibaigiančių pasiūlymų, kaip reikėtų viską keisti „iš esmės“. Tik bėda, kad ir Marčius visą informaciją surankioja iš nuogirdų. Taip ir išeina devintas vanduo nuo kisieliaus.

Vienas tų įvykių, kuris vyko visai šalia ir nusipelnė aršių diskusijų prie alaus, buvo aukštojo mokslo reforma, kuri dar net neįsibėgėjusi savo dienas baigė reanimacijoje. Tik neaišku, kas ją ten pasiuntė: ar pati reforma buvo bloga „iš esmės“ ar čia dėl to devinto vandens nuo kisieliaus. O paprastam Tado Vidmanto apdainuotam „studenčiokui“ liko tik stebėti, kaip riejasi tarpusavyje visokios švietimo ministerijos prieš LSAS, SAS, VPSAS ir kitokius agregatus. Bet vis dėlto po pirmųjų puolamųjų karinių veiksmų ir greitos medikų pagalbos (vienų laimei, kitų nelaimei) reforma tęsiasi. Tik šį kartą ji pramerkė akis jau baltoje palatoje, šalia aparatai kažką matuoja, kreives tik braižo, lemputės mirksi – „tikrai, kad gyva“ – konstatavo daktarai.

Aplankyti atėjo tie patys du veikėjai, kurie anksčiau žvangino ginklais. Abu protingo veido, tik tos akys baisiai klastingos jau pasirodė. Vienas sako: „mes tave iš gabalų sudėjom, viską darėm pagal kitų šalių instrukcijas, pažiūrėk į kreives – viskas pagal planą, dabar vešim į kitus kaimus ir visiems rodysim kaip mokam dirbti“. Kitas aiškino, kad čia svarbiausia „ligonių kasos“ ir visa tai tik prives prie to, kad reikės parduoti savo neramią sielą bankams. Čia vėl beliko gūžtelti pečiais, bet buvo aišku tik viena – kova dar nesibaigė. Vienas laukė naujų kreivių ir diagramų, kitas, tuo tarpu, prisiminė, kad 1999 metais vienas svarbus ir aukštas veikėjas (kartu su dar 30) Bolonijoje savo krauju pasirašė po „Europos aukštojo mokslo erdvės“(EHEA) deklaracija, kuria siekiama sukurti  bendrą Europos mokslo erdvę. Taigi liko tik ploti katučių ir atlikti tyrimą, kaip yra įgyvendinamas šis dokumentas. Parašą tai padėjo: galvojo, jei jau mes parduosim sielas bankams, tai anas bent į pragarą nukeliaus.

*** Tuo tarpu pro langą šmėžavo miestas ir statybos kranų siluetai. Žmonės kalba, kad greitai jų nebeliks: nėra už ką pensijų mokėti, o ir valdžia bloga – smaugia žmones mokesčiais. Ech, kažkada važiuodamas į paskaitas nuo savo stotelės horizonte suskaičiuodavau jų net 15. O dabar vargšams kranininkams reikės važiuoti na*** arba į Angliją. Pastarojoje bent kąsnis gardesnis. Kartais ir į mano galvą ateidavo kokia mintis apie ją. Dažniausiai tada, kai pabosdavo su Marčium diskutuoti apie visus tuos didelius ir svarbius dalykus ir norėjosi pačiam pabūti įvykių centre. Bet, kai pradėdavau jo ieškoti – niekaip nerasdavau. Taip ir vyksta viskas: lyg ir čia pat tiesiai po nosim, bet vis tiek nesimato.

O tyrimas (dėl to kaip studentų akimis yra įgyvendinamos Bolonijos proceso nuostatos) buvo atliktas gruodžio mėnesį Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) iniciatyva (apklausta 7,5 tūkst. studentų iš 32 Lietuvos aukštųjų mokyklų) ir atskleidė tam tikras tendencijas. Pagrindinės problemos nuo pat 1999-ųjų taip ir liko neišspręstos. Atskiros socialinės grupės yra diskriminuojamos. Dažniausiai tai yra „studentai, esantys iš mažesnes pajamas turinčių šeimų, auginantys vaikus, turintys negalią, dirbantys asmenys bei kitų šalių piliečiai, studijuojantys Lietuvoje”. Bendras vidurkis, kuriuo respondentai įvertino bendrabučius – 2,9 balo (6 balų sistemoje). Taip pat nėra informacijos apie studentų įsidarbinimą baigus studijas bei dėstytojų vertinimo rezultatus, neužtikrintas objektyvus žinių įvertinimas, nėra iki galo nusistovėjęs bendradarbiavimo su verslo sektoriumi santykis, nėra pilnai išnaudotos galimybės kviesti dėstytojus iš kitų šalių, nors bibliotekos daugmaž visur pakenčiamos, bet laboratorijos, anot respondentų, nėra pritaikytos rimtam moksliniam darbui. Taip pat ir turbūt svarbiausia, nėra sudarytos sąlygos tiek mokytis, tiek gyventi bendrabučiuose neįgaliems studentams.

Bet tokios iškalbingos išvados – tik viena medalio pusė, nes „priešininkai“ dar laukia savo eilės kontratakuoti. Karas juk dar nesibaigė – laimėtojo nėra, todėl kabintis laurus kiek ankstoka, o ir kapituliacijos ženklų nesimato. Tačiau mūšio taktika nuspėjama, nes verslo logika įkandama net ir prastiems pėstininkams, o ypač, kai už lango siaučia laukinis kapitalizmas. Taigi, spėju, kad atsakas bus toks – „nėra sąlygų à nėra studentų à nėra pinigų à nėra aukštosios mokyklos“. Tokia ta graži-teorinė-utopinė reformos esmė. Gaila, kad nėra garantijų, jog už būsimų marketingo strategijų bei gražaus įpakavimo vis dėlto bus tas išsvajotas, išlauktas ir to vertas aukštasis mokslas. Tačiau tai, kad per 10 metų nuo Bolonijos proceso pradžios mažai kas ir tepasikeitė aiškiai sako – reforma buvo būtina. Būtina ir tai, kad virtų aistros dėl vienokių ar kitokių sprendimų, nes tobulėti visada yra kur.

*** Tačiau, norėčiau pasitaisyti, ne viskas, ką Marčius nugirsta, yra „sugedęs telefonas“. Vis dėlto jis priklauso vienai iš studentiškų profsąjungų, kodiniu pavadinimu SA (visada pavydėdavau tų „Kuratorius’09“ marškinėlių). Niekad taip ir nesupratau, kokio velnio jos yra reikalingos. Tikriausiai dėl to, kad taip ir nebuvo progos patikrinti, ką jie ten tam rūsyje daro.

Dar kartais su Marčium diskutuodavom apie tai, koks yra lietuvio portretas. Aš jį vis bandydavau įtikinti, kad lietuviui viskas yra „šūdo krūva“, pinigų nėra - nėra ir gyvenimo, o jis savo akutėm mirksėdavo ir klastingai šypsojosi. Žinojo, svolačius, kada patylėti ir kada reikia sustoti kapstytis. Gaila, bet vis tiek tai neguodė. Blogai buvo visur, o dar ta „šūdo krūva“ piktybiškai nemažėjo. Kasdieną matydamas kranų siluetus ir kylančius Vilniaus dangoraižius turėjau sėdėti paskaitose. Širdis jautė, kad rimti dalykai aplink vyksta, todėl norėdamas suspėti į traukinį turėjau visa kitą palikti antram planui. Dabar, kai jau traukinys nuvažiavo nuo bėgių, beliko tik raudoti pasirėmus ant akmenėlio. Tačiau, visai neseniai kolegos paguodė, kad apie vieną dėsčiusį profesorių net vokiška „Vikipedija“ rašo, kitas – buvęs Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Taip pat pasirodo, buvo ir vienas žurnalo „Pravda“ įkūrėjų bei vyr. redaktorius, du buvę Lietuvos seimo nariai ir vienos iš lyderiaujančių rinkos tyrimo kompanijų projektų vadovė. Tiesa, paskutiniais metais dėstė ir „užsienietis“, tiksliau net du, jei skaičiuotume ir į tėvynę grįžusį vieną ekonomistą, Amerikos lietuvį.

Dabar belieka kapstytis po praeitį ir ieškoti atsakymų. Ech, vis prisimenu kaip eidavom vogti futbolo „vartų“ (tarybinių skalbinių džiaustymo stulpų) į Justiniškes. Po to kasdavom duobes, o ir įbetonuoti juos jau mokėjome. Turbūt iš čia ir tas potraukis statyboms. Visas dangus galėtų būti nusėtas kranų siluetais. Vietoj debesų. Nors mūsų vietinė aikštelė buvo gana nebloga, bet jai trūko dvasios. Tuo tarpu, Šalia Žalgirio stadiono esanti „marakana“ buvo rojus žemėje. Net jei ir į tą žvyrą galėdavai taip kojas nusitarkuoti, kad visa futbolininko karjera taip ir būtų pasibaigusi net neprasidėjusi. Bet vis tiek – esmė buvo futbolas.