Kauno „Jaunimo linijos“ savanorių iniciatyva 2009 m. rugpjūčio mėn. susibūrė projekto „Užtrauktukas“ komanda ir nuo rugsėjo 1 d. pradėjo vystyti savo veiklą, kurios pagrindinis tikslas – padėti psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Prie šių savanorių komandos prisidėjo ir Kauno medicinos universiteto studentų mokslinės draugijos psichiatrijos būrelio nariai. Teikiama pagalba nėra nuobodi ar šabloniška: rengiami įvairūs seminarai, filmų peržiūros bei gyvoji biblioteka. Šia veikla siekiama psichikos sutrikimų turinčius asmenis intergruoti į visuomenę, o kartu ir panaikinti „sveikųjų“ ksenofobiją, kuri, deja, yra itin įsikerojusi mūsų šalyje. Pakalbinome „Užtrauktuko“ koordinatorių Žilviną.

Kas buvo sunkesnė: pradžia ar procesas?

Hm... sunku atsakyti. Rimtai! Pradžia buvo nelengva, nes daugelis nesuprato, ką ir kodėl darome, todėl vangiau dalyvavo renginiuose.  Vėliau buvo lengviau, nes vardas tapo daugiau ar mažiau girdėtas, todėl dabar ir dalyvių daugiau. Procesas niekada nebuvo lengvas, nes mes nuolat pasididiname reikalavimus sau, kad neužmigtumėme ant laurų.

Šaunuoliai! O kaip pakito projektas laikui bėgant? Kaip ir kokius reikalavimus didinate?

Atsirado didesni veiklos mastai, prisijungė daugiau žmonių, pradėjom informaciją ne plačiajai visuomenei skleisti (kur neaišku kas išgirsta), o asmeniškiau dirbti (su mažesnėmis grupėmis, individualiai). Reikalavimai vis labiau didėja kokybei, pvz., seniau užteko filmą parodyti ir diskutuoti, dabar jau bandom ne tik parodyti, bet ir padaryti taip, kad visi galėtų jį pamatyti – suradom vietą, kur gali neįgalūs žmonės be vargo privažiuoti.

Tiesiog gal daugiau dėmesio pradėjom kreipti į tai, kaip žmonės reaguoja į patį projektą, nes dabar daug visokių reklamų, projektų, skelbimų, skrajučių, kitokios informacijos ir žmonės nebegirdi, nebemato, atsiriboja nuo viso to. O mes bandom prieiti labai paprastai – tiesiog pakviečiam draugus per draugus, ir jei jiems patinka – ateina. O ateina vis daugiau!

Kiek dabar pas jus yra narių? Ar yra kokia vidinė hierarchija?

Narių yra 20. Mes dirbam pasiskirstę grupelėmis: vieni veda seminarus, kiti rengia filmų peržiūras ir pan. Prieš didelius renginius darbuojamės visi kartu.

Papasakok apie gyvą biblioteką. Kaip ten viskas vyksta? Ar noriai žmonės dalyvauja?

Gyvoji biblioteka, tai toks renginys, kai žmonės gali susidurti su savo stereotipais, pvz., žmogus mano, kad psichologai skaito mintis. Na, tai jis ateina į renginį, pasirenka iš sąrašo žmogų, su kuriuo nori kalbėtis (šiuo atveju psichologu) ir tiesiog bendrauja. Na, ir per pokalbį pamato, kad psichologas yra žmogus kaip ir visi –  minčių neskaito.

Ar galvojate ateityje apie naujas veiklas? Ir šiaip, kokie ateities planai?

Per VDU pavasario festivalį bus gyvoji biblioteka, o iš tolimųjų, tai galvojam truputį į tarptautinius vandenis išplaukti ir pasižiūrėti, kas kitose šalyse daroma šiuo klausimu. Gal jaunimo mainus organizuosim, gal ne... Dar nelabai žinom. Kitą savaitgalį važiuosim į kaimo turizmo sodybą Bačkonyse tarpinį įsivertinimą pasidaryti ir ateities pasiplanuoti.

Gal truputį skaudus klausimas: kaip su finansavimu dabar?

Liūdnai! Krizė mus paveikė. Jaunimo sektoriui finansavimą „žiauriai“ apkarpė, bet mes tame šviesiąją pusę matom: net patys nežinojom, kiek daug dalykų galima pasidaryti su minimaliais resursais. Nes didžiausias kūrybiškumas gimsta kai kažko reikia, bet nėra... Tai ir sukiesi iš padėties. Dainavos poliklinika mums duoda patalpas, jei ne jie – būtų „šakės“. Ir, žinoma, „Jaunimo linijos“  savanoriai prisideda žmogiškąja parama!

Jei Tave sudomino „Užtrauktukas“, norėtum prisijungti – nesidrovėk! www.uztrauktukas.lt