Petrą sutikau kažkokiame purviname, bevardžiame Fabijoniškių skverelyje, porą valandų po saulėlydžio, neaiškiems žmogystom jau užpildžius gatves. Tik jokio nejaukumo ar baimės nebuvo. Ne todėl, kad Petras turi pirmo dano Šotokan karate žymą ar jo kovinius sugebėjimus, man kartas nuo karto primena petys, kažkada mums besigalint draugiškai užlaužtas. Tačiau šio interviu tikslas nebuvo pakalbėti apie savigynos būdus. Petras pirmakursis, į Vilnių atvykęs iš Mažeikių, todėl kalbėjome aktualia tema daugumai pirmakursių - potyrius naujame mieste, patyrimus, išgyvenimus ir svarbiausia- savijautą.

- Taigi, Petrai, ketinau rašyti apie nelaimingus pirmakursius, niekaip nepritampančius naujame mieste, universitete, papasakoti apie nelengvą jų būtį, svetimo jausmą. Bet netrukus persigalvojau - rašysiu būtent jiems - apie stiprią, savimi pasitikinčią asmenybę, kaip tu, į tokius niekus nekreipiančius dėmesio. Papasakok skaitytojams apie save. Papasakok,  kaip tu jautiesi atvažiavęs čia, į Vilnių.

- Aš esu Petras Ąžuolas Kalpokas. Atvykęs į Vilnių išsigandau tik dėl vieno dalyko - kaip spėti aplankyti kuo daugiau renginių ir vakarėlių, kaip susipažinti su visais. Bet greitai pripratau ir išmokau.

- Kiek pamenu, be savo pomėgio linksmintis ir megzti naujas pažintis pasižymi dar ir aistra sportui. Kaip tavo karatisto karjera? Juda į priekį ar nauji potyriai ją užgožia?

- Vilniuje treniruotės labai brangios, bet man nutiko tokia anekdotinė situacija ir dabar galiu sportuoti nemokamai. Aš treniruojuosi basas. Universitete mane pamatęs treneris supyko ir išpeikė dėl mano išvaizdos. Paaiškinau, kad karate sporte taip treniruojamasi, šis apsidžiaugė. Pasirodo, ir jis pirmo dano meistras. Tada galėjau treniruotis nemokamai ir atsirado kitų privilegijų.

- Jau pačiom pirmom dienom visi pamatė, koks tu žmogus, ir pradėjo tave graibstyti?

- Panašiai. Nereikia bijoti parodyti savo gerųjų pusių. Tai ne tik padėjo man sutaupyti, bet tampu įdomiu žmonėms, dėstytojams. Kitos merginos man net gamina valgyti.

- Kokia savijauta prieš artėjantį pasaulio čempionatą? Kokias viltis dedi pats ir kokias kiti?

- Besiruošdamas gavau rimtą traumą, greit gulsiuos ant operacinio stalo, o prieš pat atranką į Lietuvos rinktinę dar ir susirgau. Aišku į ją patekau, bet vis tiek savo pasirodymų nusivyliau, todėl stengsiuosi pasitaisyti.

- Tai treniruosies su keturgubu atsidavimu ir įniršiu?

- Taip, iki čempionato skirsiu visą laiką treniruotėms.

- O kaip su kūryba? Ar vakarėliai, mokslai ir sportas neatima viso laiko? O gal kaip tik pasikeitusi aplinka įkvepia?

- Turėjau ilgą, sausą periodą, beveik nekūriau. Vilniuje atvirkščiai. Nekenčiu viešojo transporto, bet tas prabėgantis vaizdų srautas pro langą... senamiestis tarsi suteikia antrą kvėpavimą mano kūrybai, ir keisčiausia, kad pats mėgaujuosi skaitydamas, ko ankščiau nebūdavo.

- Tai patiria dažnas jaunas kūrėjas. Džiugu, kad pajautei meilę savo kūrybai. O dabar pafantazuokime – tarkim, esi priverstas pasirinkti tik vieną- kūrybą arba sportą. Ką rinktumeis?

- Neįmanoma to atskirti, nes tobulindamas kūną, tobulinu sielą, o tobulinant sielą, tai „išsilieja“ per kūrybą. Daugeliui atrodo, kad karate vulgarus, kruvinas sportas ir doras žmogus neturėtų juo užsiimti.

- O gal kaip tik doras žmogus turėtų būti toks, kokį jį ugdo karate - tvirtas, stiprus?

- Taip. Šis sportas užgrūdina, rutina ugdo kantrybę, moko visko siekti lėtai ir po truputį. Taip išsikrauni fiziškai, o toks žmogus geriau pajaučia dvasinį pasaulį. Pavyzdžiui, po treniruotes gurkšnojant arbatą ir žiūrint į žvaigždėtą dangų.

- Dažnas sportininkas patiria tą patį, bet ne visi tokie stiprūs ir nuoseklūs kaip tu. Įdomu, kokia tavo pirma mintis buvo atvykus į Vilnių?

- Supratau, kad čia prasideda mano gyvenimas. Namie nesijaučiau laisvas.  Ne dėl to, kad negalėčiau tiek linksmintis. Esu laisvas, nes bet kada galiu gerti kavą, grožėtis senamiesčio architektūra ir žinoti, kad galėsiu mokytis tai, kas man patinka - psichologiją MRU.

- Susidūrus su studijų kasdienybe, sausa teorija neišblėso ryžtas?

- Ne, teorija čia nuostabi. Ir viskas pritaikoma realiame gyvenime.

- Baigiasi jau mums skirtos eilutės, ką trumpam galėtum palinkėti nedrąsiems pirmakursiams?

- Nebijoti. Nei pačiam savęs bijoti, nei bijoti parodyti save kitiems.

Buvo sunku nuspręsti, koks jausmas užplūdo po pokalbio - įkvėpimas ar pavydas. Petrui to nuoseklumo ir stiprybės. Tikiuosi pajutote ir jūs kažką panašaus.