Vieni studentai po paskaitų iš karto lekia į darbą, kiti užsidaro kambary ir iki paryčių kala sudėtingas teorijas, teoremas. Dar kiti išlekia linksmintis. Sugalvoja naujų veiklų. Užsiima visuomeniniu darbu. Šiandien mūsų herojė – Iveta Stukaitė. Kuo ji išskirtinė paklausite?. Besišypsanti studentė šiandien kremta VGTU Kūrybinių industrijų mokslus, nepaisant to, dar dirba, spėja skirti laiko draugams ir pradžiuginti žmones. Tai žmogus, kurį nemaža dalis skaitytojų pažįsta iš akcijos „Šypsenos epidemija“, kurios metu buvo siekiama šypsena užkrėsti kuo daugiau žmonių. Pati Iveta savo elektroniniame dienoraštyje www.120proc.blogas.lt prisitato taip:“ Siekiu iš gyvenimo ne 100%, o 120% ir manau, kad neverta laukti palankios horoskopų prognozės, žvaigždžių susidėstymo ar sėkmingo rytinio išlipimo iš lovos tam, kad jau dabar galėtum siekti to, ko trokšta tavo širdis. Todėl turėdama vidutinio žmogaus duomenis, noriu pabrėžti - galėjau aš, gali ir TU“.

Taigi susipažinkime su Iveta!

Iveta, seku Tavo interneto dienoraštį „120 proc.“, kuris atspindi teigiamą požiūrį į gyvenimą. Tiesą sakant, Tavo įrašai skatina mąstyti, veikti ir tobulėti. Tai, man rodos, ir yra Tavo dienoraščio šūkis. Sakyk, ar pozityvus nusistatymas yra svarbus darbe, kasdieniniame gyvenime? Ar sutinki su požiūriu, kad optimistai pasiekia daugiau? Jau nekalbant apie tai, kad ir gyvena ilgiau.

Taip, dienoraščio credo tikrai yra mąstyti, tobulėti ir veikti, tačiau ne taip, kaip papuola - o 120%. Tai ir yra raktas į tavo minėtą teigiamą požiūrį, tobulėjimą ir aktyvų ėjimą norų link. Kai esi 120%, tai tiesiog vyksta savaime :) Apie tai savo blog’e ir rašau.

Galėčiau pasakyti, kad pozityvus nusistatymas mano gyvenime reiškia “velniškai daug”. Man jis svarbus dėl dviejų dalykų. Visų pirma, pozityvus mąstymas padeda lengviau pereiti visus sunkumus. Antra, pozityvus mąstymas kuria pozityvias aplinkybes gyvenime. Todėl tik dar kartą įsitikinu, jog nuostabiausi dalykai į mano gyvenimą ateina būtent dėl to, kad tikiu, jog jie ateis.

Juk ir optimistų būna įvairiausių. Manau, kad būtent žmonės vedini SVEIKO optimizmo pasiekia tikrai žymiai daugiau už bet kurį pesimistą. Tačiau nesveikas optimizmas į gera irgi neišeina , todėl ir reikia atrasti aukso viduriuką.

Kodėl nusprendei savo mintimis dalintis plačioje interneto erdvėje? Ir kodėl būtent dienoraščio forma? Juk galima parašyti knygą, skaityti pranešimus konferencijose, seminaruose. Ar manai, kad internetas yra geresnė terpė?

Ne,  aš nenusprendžiau dalintis savo mintimis internete :) Iš pat pradžių blog‘ą pradėjau rašyti dėl labai paprastos priežasties – draugams ir pažįstamiems, todėl jis ir yra dienoraščio formos. Norėjau, kad būtent šie žmonės galėtų pasiskaityti apie tai, kas vyksta mano gyvenime. O jau su laiku viskas išsirutuliojo tiek, kad didžioji dalis skaitytojų yra visiškai nepažįstami žmonės. Šiuo metu kiekvienas įrašas skirtas tiems, kas ieško šiek tiek įkvėpimo, domisi saviugda ir iš gyvenimo siekia daugiau nei norma.

Kas čia žino, kaip viskas bus ateityje, tačiau aš neturiu tikslo kažko mokyti knygų, seminarų pagalba. Visiškai ne, mano tikslas yra parodyti tik vieną dalyką – nesvarbu, koks tavo amžius ir gyvenimo patirtis - viskas yra įmanoma.

Papasakok, koks yra 120 proc. tikslas ir ką planuoji rašyti ateityje? Neseniai teko pastebėti, kad prie tavęs prisijungė dar vienas žmogus. Gal neužilgo Tavo blogas taps komandiniu projektu?

Blog‘o tikslas – pasidalinti mintimis apie tai, kaip viskas žingsnis po žingsnio tampa įmanoma, tereikia mąstyti, būti ir veikti 120% :)

Taip, visai neseniai prie manęs prisijungė mano kolegė Ieva, su kuria rašome apie idėjas, kurias įgyvendiname ar aptinkame universiteto aplinkoje. Tačiau tai nereiškia, kad ateityje blog‘as taps komandiniu projektu. Rašau ne dėl statistikos, ne dėl lankytojų skaičiaus ar pasisekimo lygio. Rašau dėl to, kad noriu tiesiog pasidalinti: mintimis, savo pasisekimais ir nuopuoliais, gyvenimiškais patarimais ir išmoktomis pamokomis.

Manau, kad nemažai žmonių Tave pažįsta iš akcijos „Šypsenos epidemija“. Kaip kilo mintis šypsenomis užkrėsti kuo daugiau žmonių? Papasakok apie akciją.

Matyt, pati pradžių pradžia, tai buvo netikėtai troleibuse pamatytas žodis „NUSIŠYPSOK“. Pamačiau jį išlipdama ir negalėjau nenusišypsoti, atrodė, kad tas žodis tokioj netikėtoj vietoj buvo būtent tai, ko dabar reikėjo. Nuo to laiko kartas nuo karto ir savo mokykloje priklijuodavau tą patį žodį kokioje nors matomoje vietoje. Pati stebėjausi kaip paprasta, bet kaip veiksminga – dauguma nusišypsodavo. Na, ir vieną kartą besprendžiant su draugais, ką įdomiau galėtume nuveikti laisvą dieną, nusprendėme pradžiuginti vilniečius. Pasidarėme lapelių, ant kurių buvo komplimentai, palinkėjimai ar bet kas, kas tik pakeltų nuotaiką. Maniau, kad susirinksime keliolika žmonių ir tiesiog išdalinsime juos praeiviams. Bet tą dieną Šypsenos epidemija pranoko visus mano lūkesčius. Atėjo 54 žmonės, kurie per tris valandas „užkrėtė“ šypsena 715 žmonių. Po tos dienos pamaniau, kad galbūt ši akcija galėtų išaugti dar daug plačiau, jei atsiranda tiek palaikančių žmonių. Taip ir gimė mintis apie turą per Lietuvą skleidžiant Šypsenos epidemiją.

Akcijos tikslas yra paskleisti pozityvią epidemiją. To siekiama pasitelkiant akcijos dalyvius, kurie patys būna pozityviai nusiteikę žmonės. Dalyvių dalijami lapeliai praeiviams keliauja iš rankų į rankas, nes šypsena “užkrėsto” žmogaus paprašoma, kad gautą lapelį jis perduotų kitam nusiminusiam žmogui - taigi galima sakyti, kad įteiktas lapelis sukuria nenutrūkstamą grandinę.

Rezultatai: Akcijos metu apkeliauti miestai: Vilnius, Alytus, Kaunas, Klaipėda, Nida. Įveiktas atstumas: 830 km. Padovanota šypsenų: 6310

Su kokiais sunkumais teko susidurti organizuojant renginį?

Su problemomis tikrai teko susidurti ir, manau, kad to tenka „paragauti“ visiems iki vieno organizatoriams. Teko susidurti ir su visišku abejingumu ieškant finansinės paramos, ir su ne vienu atsakymu „ne“, ir su biurokratizmu Lietuvoje... Tačiau svarbiausia, kad problemos buvo išspręstos.

Juk tai neįkainojama patirtis, privalu susidurti su problemomis ir išmokti jas spręsti.

Žinant gana uždarą lietuvių būdą, ar nebuvo nedrąsu tiesiog prieiti prie žmonių, įteikti lapukus su linkėjimais? Ar buvo taip, kad žmonės pykdavo, nusisukdavo?

Šios akcijos metu tikrai supratau, kad niūrus lietuvių būdas – mitas. Yra begalė žmonių Lietuvoje, kurie ir patys yra labai pozityvūs ir mielai priima tokias iniciatyvas miestuose. Žinoma, pamatęs lapelį žmogus tai susieja su reklama. Ir būtent tai, o ne „rūškaną lietuvių būdą“ teko perlipti. Reakcijų tarp tų tūkstančių žmonių pasitaikė tikrai įvairiausių, tačiau didžioji dalis žmonių labai padėkodavo.

Ką Tau asmeniškai davė Šypsenos epidemija?

Man asmeniškai Šypsenos Epidemija leido suprasti, kad gali turėti vieną vienintelę idėją, kuria labai tiki, ir nei lito kišenėj jai įgyvendinti, net tada jai yra labai realūs šansai tapti realybe. Bet tai priklauso nuo to, kiek labai pats idėjos autorius ja tiki. Taip pat supratau, kad nėra taip lengva suorganizuoti renginį, kaip gali pasirodyti iš šalies – tenka susidurti su daug sunkumų. Tačiau viską atperka tos akimirkos, kai tu matai, kad štai, tavo svajonė šią akimirką pildosi. Taip pat dėka akcijos, susipažinau su šimtais nuostabių žmonių, įgijau daug naujos patirties... Išties, gavau labai daug. Bet, manau, atidaviau ir ne ką mažiau :)

Žinau, kad šiemet įstojai į VGTU Kūrybines industrijas. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Ar neplanavai, kaip daugelis Tavo bendraamžių sprukti į užsienį?

Mano pasirinkimą studijuoti VGTU Kūrybines industrijas lėmė labai paprastas dalykas – supratimas, kas esu. Jau kurį laiką žinojau, kad esu tarsi koks idėjų generatorius, esu visiškai idėjinis žmogus. Ir yra vienas dalykas, kurio labai reikia būnant tokiu žmogumi – išmokti tas idėjas įgyvendinti, apipavidalinti, pateikti, žodžiu – pasiimti įrankius tai idėjai įgyvendinti. Kūrybinės industrijos tai ir suteikia, todėl ten ir pasukau. Ir nei kiek neperdedu sakydama – esu labai laiminga būdama čia ir tarp šių žmonių.

O dėl užsienio pasakysiu labai paprastai. Niekada neatmečiau ir neatmetu galimybės išvykti kuriam laikui, nes mano galva dabartiniame pasaulyje tiesiog būtina pažinti ir kitas kultūras, naudotis proga praplėsti akiratį, tačiau šiuo metu tai galiu įgyvendinti ir kelionių metu. O dabar viską, ko tik man gali reikėti, turiu čia, Lietuvoje, tai kam išvykti? Juolab, kad mano ateitis labai siejasi su Lietuva, todėl mano atveju būtų kiek nelogiška išdumti gyvenimo kurtis kitur.

Studijuoji tik pirmus metus, bet jau turbūt spėjai susipažinti su studentišku gyvenimu. Ar jis labai skiriasi nuo mokyklos laikų? Ar tenka 5 dienas po 3 kartus valgyti makaronus?

Taip, universitetas tikrai skiriasi nuo mokyklos ir iš pat pradžių reikėjo laiko įsivažiuoti į visą tą ritmą. Bet turiu pasakyti, kad bent jau mano universiteto aplinkoje yra žymiai daugiau laimingų žmonių nei mokykloje, nes dauguma jų jau yra savo „rogėse“ ir mokosi tai, nuo ko „kaifuoja“.

O makaronais negyvenu ir neturiu tokio tikslo :) Man atrodo , kad kiekvienas, turintis ambicijų gyventi vištiena, o ne makaronais, taip ir gyvena. Tereikia truputį noro ir pastangų :)

Na ir pabaigai, ko palinkėtum mūsų skaitytojams?

Studentams palinkėčiau vieno, mano nuomone labai svarbaus dalyko - nelaukti. Nelaukit, kol ateis reikiamas amžius, reikiamas metų universitete skaičius, reikiama patirtis. Laužykit standartus ir visus įsikerojusius stereotipus, nes taip gyventi yra žymiai įdomiau :)