„Labai malonu matyti jaunus žmones savanoriaujančius. Tačiau yra ir daugybė jaunų žmonių, kuriems savanorystė yra tabu“ – tokiais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministro Daliaus Bitaičio žodžiais gegužės 6 d. rytą prasidėjo konferencija „Savanorystės teisinis reglamentavimas. Už ir prieš“.

Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės ELSA Lietuva Mykolo Romerio universiteto filialo ir Sporto savanorių sąjungos organizuotos konferencijos metu, kurios globėju tapo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, buvo diskutuojama apie savanorytės sampratą Lietuvoje bei teisinio reglamentavimo trūkumą, aptariamas Savanoriškos veiklos įstatymas.

„Jei aš išplaunu savo gyvenamojo daugiabučio laiptinę-aš savanoris?“

Šį klausimą klausytojų auditorijai uždavęs LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) atstovas Arnas Marcinkus sulaukė vienareikšmiško atsakymo – neabejotinai ne, nes padarai gerą darbą ne dėl kitų, o dėl savęs. „O jeigu išplaučiau kaimyninio namo laiptinę - būčiau savanoris?“ - nepasidavė A. Marcinkus. „Būtumėte pilietiškas, bet ne savanoris“ – pasigirdo atsakymas iš auditorijos. Galbūt šis pavyzdys skamba ir kiek kurioziškai, tačiau konferencijos metu visi dalyviai vienareikšmiškai sutarė, kad visuomenė labai skirtingai suvokia savanorystės sąvoką. Būtent dėl šios priežasties diskutuojant kyla klausimas, ar galima savanoriaujant prašyti kompensacijos už transporto ar pragyvenimo išlaidas. Kas turėtų jas atlyginti? O gal tokiu atveju tai jau nebūtų savanoriška veikla? Akivaizdu, kad tai diskutuotini klausimai, o atsakymai, anot NVO informacijos ir paramos centro atstovo Martino Žaltkausko priklauso nuo pačių žmonių mentaliteto. „Kiekvienas savo širdyje turi nuspręsti, kas jam yra savanorystė“ – kolegai antrina Sporto savanorių pirmininkas Mykolas Krasnickas.

Konferencijos metu buvo daug kalbėta apie tai, ką reikėtų daryti, norint paskatinti savanorystės plėtotę Lietuvoje. Išgirsta pasiūlymų imti pavyzdį iš Skandinavijos šalių ir inicijuoti senjorų klubų kūrimą, kuriuose būtų skatinama savanoriška senolių veikla. LiJOT atstovo Arno Marcinkaus teigimu tai nemaža spraga savanorystės sampratos suvokime, manant, kad savanoriauti gali tik jauni žmonės. Tačiau SADM atstovai skuba nuraminti, kad ministerijoje jau dirbama šia linkme ir bus stengiamasi į savanorišką veiklą įtraukti ir daugiau senyvo amžiaus žmonių.

Savanorystės teisinis reglamentavimas. Už ir prieš.

Konferencijos metu buvo aptariamas Savanoriškos veiklos įstatymo projektas. SADM viceministras Dalius Bitaitis: „Suprantame, kad ne visos savanoriškos asociacijos mėgsta tą formalumą, todėl buvo stengiamasi sukurti kuo liberalesnį įstatymą.“ Tačiau M. Žaltkausko nuomone tai ir gali tapti silpnąja įstatymo puse – lietuviai išradinga tauta ir netruks pasinaudoti įstatymo spraga siekdami naudos sau, o ir papildomas dokumentų ruošimas ir tvarkymas gali gerokai apsunkinti savanorių veiklą bei atbaidyti mažesnes organizacijas  nuo savanoriškos veiklos skatinimo. Vis tik konferencijoje dalyvavusių savanoriškų asociacijų atstovų nuomone, sutarčių su savanoriu pasirašymas ar pasirūpinimas jo draudimu užtikrina produktyvesnį bendravimą ateityje. Tad galiausiai buvo pritarta NVO teisės instituto atstovės Vaidos Pilibavičiūtės išsakytai nuomonei, jog teisinis reglamentavimas yra geras ir teigiamas, jeigu jis skatina idėją, neužgožia pačios savanorystės esmės.

„Jeigu šis renginys paliks kokių idėjų dėl Savanoriškos veiklos įstatymo projekto – tai bus žingsnis į priekį. To ir tikiuosi.“ - atidarydamas konferenciją teigė SADM ministras Donatas Jankauskas. Draugėn susibūrę savanoriškų asociacijų atstovai ar tiesiog savanorystės žavesį patyrę žmonės, dalijosi patirtimi, klausė, diskutavo. Renginio organizatoriai tikisi, kad tai tik mažytis žingsnelis į priekį siekiant optimaliausio įstatymo sukūrimo, o diskusijos apie savanorystės privalumus bei problemas nenutils sulyg Savanoriškos veiklos metų pabaiga.

Renginio organizatoriai dėkoja renginio globėjai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai