Nesvarbu, ar tu moksleivis, ar studentas, ar vidurio amžiaus krizę išgyvenęs žmogus – jei pasakysi, kad niekada nesijautei vienišas, veikiausiai meluosi. Kad ir kiek draugų turėtum, gerų niekada nebus tiek, kad užtektų. Jei esi didelis ir brandus, gal turėtum laiko ir pažinimo džiaugsmu trykštančiam mažajam? Kartu galėtumėte žaisti futbolą ar krepšinį, vaikščioti ir kalbėtis apie tai, kas skauda vienam ar kitam, o gal tiesiog ramiai sėdėti prie upės, gliaudyti saulėgrąžas ir laukti, kol iš darbo pareis mama. Jei nors viena iš minėtų galimybių atrodo patraukli – tapk Didžiuoju draugu. Su VšĮ „Psichoterapijos studijos“ koordinatorėmis Vaida Dainauskaite ir Monika Matonyte kalbamės apie „Didžiojo draugo“ projektą Kaune.

Kaip kilo idėja vykdyti projektą „Didysis draugas“?

Jo istorija yra ilga – idėjai, kilusiai 1904 m. Amerikoje, jau daugiau nei 100 m. Tuo metu Niujorko vaikų teisme vienas teisininkas pastebėjo, kad vaikai, kurie ateina į teismą, visą procesą ištveria geriau, kai šalia yra suaugęs žmogus.

Būtent taip kilo „Big Brothers“ (angl. didieji draugai) idėja. Ji buvo plėtojama ir prieš 16 m. atkeliavo ir į Lietuvą. Tiksliau, Lietuvos „Paramos vaikams centras“ nuvažiavo į Ameriką ir perėmė jų patirtį.

Lietuva buvo pirmoji Europoje, kuri visą tą patirtį atsivežė. Kaune buvo vienas vaikinas (dabar jau mūsų savanoris – Didysis draugas), kuris vieną vakarą ėjo namo ir pamatė berniuką, sėdintį ant suoliuko šalia jo namų. Jis paklausė, kas tam berniukui yra, kodėl sėdi vienas. Berniukas pasakė, kad jo mama darbe ir jam po mokyklos belieka jos laukti.

Tuomet vaikinas pasikvietė berniuką į namus ir jie praleido vakarą. Kitą dieną jis grįždamas iš darbo žiūri, kad tas berniukas vėl sėdi ten pat.

Vaikinas pagalvojo: aš suaugęs vyras, o jis – berniukas. Ką kiti pagalvos? Tada jis atėjo čia, į „Psichologijos studiją“, pas direktorę, ir pasakė, kad reikia kažką daryti, nes santykiai atrodo keistai. Nuo to Kaune prasidėjo „Didžiojo draugo“ projektas.

Ar Didžiuoju draugu gali būti tik pilnametis žmogus?

Didžiuoju draugu gali būti tik pilnamečiai žmonės, o vaikai gali tapti Mažaisiais draugais. Projektas vykdomas ir mokyklose: bendrauja tos pačios mokyklos mokiniai. Vieni yra vyresni, kiti – jaunesni.

Kokie projekto rezultatai?

Buvo atlikti tyrimai. Pastebėta, kad tų vaikų, kurie dalyvauja projekte, bendravimas (o kartais netgi ir mokymosi rezultatai) pagerėja. Vaikai tampa drąsesni, išmoksta susidraugauti.

Tyrimas buvo atliktas 2005 m. Jis atskleidė, kad sumažėjo netgi nusikalstamumas. Be to, pastebėta, kad pasikeičia vaiko požiūris į save, į suaugusį žmogų, pagerėja savijauta, didėja pasitikėjimas savimi.

Ar projekte dalyvaujantys vaikai lengvai „prisijaukina“ Didijį draugą?

Viskas priklauso nuo vaiko. Vieni iš pradžių elgiasi labai nedrąsiai, nenori atsiverti kitam, tačiau laikui bėgant susidraugaujama. Draugysčių pradžia nėra labai lengva, nes susitinka nepažįstami žmonės, todėl sukurti draugiškus santykius reikia nemažai laiko.

Su kokiomis problemomis susiduriate?

Ko gero, kaip ir visuose santykiuose, visoms poroms tam tikru laikotarpiu kyla problemų, konfliktų. Tai – neatsiejama draugystės dalis. Problemos gali būti pačios įvairiausios: sunku laikytis susitarimo ir susitikti iš anksto pasirinktu laiku.

Kartais būna sunku susitarti su tėvais dėl vaiko dalyvavimo projekte – jie dažnai labai užsiėmę. Būna, kad tėvai būna nepatenkinti savanoriu. Tokie atvejai labai reti.

Kokie didžiausi šio projekto pliusai?

Didžiausias pliusas tas, kad yra ugdomas vaikų pasitikėjimas savimi, atsakomybės jausmas, sustiprėja žmogiškieji ryšiai – išmokstama pasitikėti, dalintis, rūpintis.

Naudos gauna ir savanoris: jis ugdo tėvystės, bendravimo su vaikais įgūdžius. Vyksta ne tik Didžiojo draugo ir vaiko, bet ir savanorių susitikimai – bendraminčiai atranda vienas kitą, naudingai praleidžiamas laikas.

Kai sutartis tarp vaiko ir Didžiojo draugo pasibaigia, draugystė nenutrūksta, jei yra abipusis noras. Galima bendrauti ir be sutarties. Jei norima, sutartį galima pratęsti.

Kuriuose miestuose vykdomas šis projektas?

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o centras yra Vilniuje. Vilniečiai moko kitus, norinčius įgyvendinti projektą.

Ar bendradarbiaujate su šį projektą vykdančiomis užsienio šalimis?

Mes dar nebendradarbiaujame, bet vilniečiai jau yra užmezgę ryšių. Jų patirtis didesnė, o mes jį vykdome dar tik trejus metus.

Kokius dar projektus vykdo jūsų organizacija?

Prieš metus buvo įgyvendintas projektas „Psichikos liga šeimoje“ – dvylikos paskaitų ciklas tiems, kurių šeimoje yra sergantis žmogus. Projektas truko metus.

Esame parašę dar du projektus ir laukiame finansavimo – abu jie yra susiję su „Didžiojo draugo“ projektu. Vienas iš jų – „Prevencija ugdant bendravimo kultūrą“. Šis projektas skirtas savanoriams tobulintis, kelti kvalifikaciją. Kitas – „Pažinimo džiaugsmas“. Jo tikslas – plėsti vaikų akiratį.

Parašėme projektą tam, kad gavę finansavimą galėtume kartu su vaikais kur nors išvykti.

Kiek žmonių dalyvauja „Didžiojo draugo“ projekte Kaune?

Septynios poros. Bet yra savanorių, kurie jau nutraukę sutartis. Naujų kandidatų tapti Didžiuoju draugu yra daug. Rengiamės savanorių mokymams. Po jų žiūrėsime, kiek Didžiųjų draugų liks.

Kiek laiko vykdysite šį projektą?

Nėra planų jį baigti, ketiname tęsti. Mes tik pernai prisijungėme prie projekto kaip kordinatorės, prieš tai buvome savanorės. Viena iš mūsų turėjo Mažąją draugę metus, o aš, pratęsusi sutartį, draugauju jau antrus.

Ar jūsų darbe pasitaiko linksmų situacijų?

Visi savanorių susirinkimai būna labai juokingi, nes susirenka ganėtinai linksmi žmonės. Mūsų šventės labai smagios.

Kokiais būdais Didysis draugas skatina Mažojo atsakomybę?

Įvairiais. Vieni susitaria susitikti kažkur mieste ir nori, kad vaikas į sutartą atvyktų vietą pats. Savanoris ir vaikas įsipareigoja rasti laiko, geriausia tą pačią savaitės dieną, tą pačią valandą. Jau vien tai, kad reikia eiti į susitikimus, ugdo atsakomybę.

Kokie kriterijai taikomi norintiems tapti Didžiuoju draugu?

Pirmiausia žmogus turėtų būti pilnametis. Kitas kriterijus – savanoris turi turėti bent dvi laisvas valandas per savaitę tam, kad susitiktų su vaiku. Tai turėtų būti brandi, stabili asmenybė. Daugiau kriterijų kaip ir nėra – svarbu, kad būtų noro bendrauti su vaikais.

Savanoris turėtų būti pasiryžęs metus bendrauti su savo Mažuoju draugu. Juk metai – netrumpas laikas, reikia įsipareigoti neišvykti, kad ir, tarkime, pagal „Erasmus“.

Kokio amžiaus vaikai dalyvauja projekte kaip Mažieji draugai?

7–14 m. Draugystė gali trukti iki penkerių metų. Vaikas gali būti Mažuoju draugu iki pilnamestystės.

Kaip jūs surandate vaikų, kurie tampa Mažaisiais draugais?

Dabar vykdome paiešką: platiname lankstinukus, kviečiame mokyklose vaikus, bendraujame su socialiniais pedagogais, tėvais, mokyklų psichologais, dienos centrų darbuotojais.

Ar vaikas tampa Mažuoju draugu tik gavęs tėvų sutikimą?

Gali ir pats vaikas pamatyti, susidomėti, bet jis turi pasakyti tėvams ir su jais atvykti. Būna atvejų, kai Mažieji draugai kitiems savo draugams pasako apie apie projektą ir tada jie taip pat tampa Mažaisiais draugais. Dažniausiai vaikai jais tampa pagal rekomendacijas, bet būtinas tėvų sutikimas.

Ką galėtumėte pasakyti ar patarti žmonėms, norintiems prisijungti priešio projekto?

Labai kviečiame ir laukiame! Ateikite visi norintys. Čia labai smagu. Jeigu nori patirti draugystės džiaugsmą, daug ko pasimokyti iš mažųjų, verta būti kartu.