Spalio 7 dieną penktadienį, korporacijos Neo-Lithuania rūmuose lankėsi Amerikoje gyvenanti lietuvių poetė ir žurnalistė Eglė Juodvalkė, kuri yra ir korporacijos Neo-Lithuania filisterė.

Moteris Lietuvoje vieši jau mėnesį, per kurį pristatinėja naujausią savo knygą – eilėraščių rinktinę skirtą partizanams „Sakalai naktį nemiega“. Pasak pačios autorės, knygą ji rašė aštuonerius metus, per kuriuos perskaitė 12 knygų apie partizanus. Kiekvienas eilėraštis tai gyva emocija, jausmas, atėjęs iš pačios širdies. Poetė juokavo, kad knyga pritaikyta dabartiniam jaunimui, nes eilėraščiai trumpučiai ir modernūs, bet į juos telpa labai daug. Knygoje taip pat galima rasti partizanų ir su jais susijusių nuotraukų.

Viešėdama korporacijos rūmuose Eglė Juodvalkė pasakojo, kaip klostėsi jos gyvenimas Amerikoje. Jos tėvai iš Lietuvos pasitraukė prasidėjus II –ajam pasauliniui karui, jauna pora susipažino Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, čia gimė ir E. Juodvalkės brolis. Tuo tarpu pati E. Juodvalkė yra gimusi ir augusi Amerikoje, tačiau, cituojant ją, neatleistų niekam, kas ją pavadintų „amerikonka“.

Kalbant su E. Juodvalke neapleidžia jausmas, kad prieš tave sėdi be galo stipri moteris. Jos gyvenimas nebuvo lengvas, moteriai ne kartą buvo persodinti inkstai ir kasa, o cukrinis diabetas yra nuolatinis gyvenimo palydovas. Bet būtent dėl kovos su šia liga gimė E. Juodvalkės knyga „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“. Pasak pačios autorės, ji visą gyvenimą dirbo Lietuvai (lot. Šūkis „Pro Patria!”), todėl tiek jos žurnalistinis darbas, tiek kūryba skirta tėvynei ir tam, kad joje būtų geriau gyventi. E. Juodvalkė prisiminė, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybė, Valdas Adamkus Amerikos lietuviams pasakė, kad jie visomis jėgomis turi padėti Lietuvai atsikurti. Tad moteris pagalvojo, ką ji moka ir išmano geriausiai („pažįsta“ diabetą iš arti ir moka rašyti) ir taip gimė knyga apie „cukraus kalną“, kurioje sakoma, kad net ir turintys šią ligą žmonės gali gyventi toliau.

Per tas kelias susitikimo valandas, Eglė Juodvalkė papasakojo ir savo meilės istoriją. Bestudijuojant jai pasitaikė galimybė vasarą dirbti „Laisvos Europos radijui“. Kaip sakė E. Juodvalkė, kas gali būti geriau nei dirbti Lietuvai, kai tau už tai moka Amerika? Moterį šis darbas taip sužavėjo, kad ji parašė į Miuncheną laišką, jog yra pasiryžusi viską mesti, net ir studijas, ir pasitaikius progai atvažiuoti dirbti į Europą. Tokia proga pasitaikė greitai ir būsima poetė, kuri svajojo tapti teatro aktore, išvyko už Atlanto vandenyno. Moteris juokavo, kad išvykstant jai tėtis prisakė neatvežti vokiečio į žentus...O ji atvežė lenką. Žinant, kokie santykiai buvo tarp lietuvių ir lenkų tarpukariu, jos tėvai nebuvo sužavėti moters pasirinkimu, bet, kaip sakė pati E. Juodvalkė, tai buvo tikra meilė, o vyras ir dabar ją skatina dirbti ir kurti.

Moteris prisiminė, kad prieš 40 metų lietuvybė Amerikoje buvo stipri, o lietuviai ją puoselėjo iš visų jėgų. Čikagos centre jie netgi turėto lietuvių tautinius namus, kurie vėliau buvo uždaryti, nes veiklos palaipsniui mažėjo. Šiuo metu pastate „karaliauja“ meksikiečiai. Pasak E. Juodvalkės, lietuvių bendruomenė pradėjo silpnėti tada, kai lietuviai gavę darbą skirtingose vietose išsibarstė po visą šalį. Džiugu, kad Amerikoje vis dar yra likusių gyvų lietuvių, kurie iš Lietuvos pasitraukė prasidėjus karui. Būtent jie ir jų vaikai dar palaiko lietuvybės ir senųjų tradicijų puoselėjimą.