Palestina – trijų monoteistinių tikėjimų žemė ir jau 61-erius metus okupuota žydų. Tačiau ką reiškia gyventi Palestinoje, tiksliau, jos likučiuose? Apie tai mums pasakoja savanorė International Solidarity Movment (ISM) narė Natalie Abou Shakra.

Gazos ruože buvo 35 universitetai ir koledžai. Kiekviename iš jų mokėsi apie 8 000 studentų. Per pastarąsias gruodžio - sausio skerdynes daug universitetų buvo sunaikinti kartu su juose besimokančiais studentais. Daugelis negali pasiekti mokslo įstaigų dėl blokadų ir degalų trūkumo. Dauguma nebaigę studijų pradeda dirbti rizikingą darbą  -  kasa tunelius į Egiptą, kad parsigabentų kontrabandinių prekių. Daug studentų (nuo 16 iki 25 metų) ten miršta dėl nelaimingų atsitikimų ar nuo dujų, kurios yra uždraustos visose šalyse ir kurias Egipto valdžia naudoja kartu su Izraeliu. „Kiekvieną savaitę vykstu aplankyti šeimas, kurių sūnūs buvo dujomis nunuodyti tuneliuose, bet jie neturi kitos išeities kaip užsidirbti“, - pasakoja Natalie.

Palestiniečiai gyvena didžiausioje šių dienų koncentracijos stovykloje. Izraelio vyriausybė  neleidžia palestiniečiams išvykti ir palikti savo „konclagerius“, todėl apie studijų baigimą užsienyje neverta svajoti. O universitetų atstatymui nėra lėšų, bet jei jų ir būtų, okupacinės žydų pajėgos neleidžia naudoti cemento ir stiklo.

„Kaip atrodo normali diena Gazoje? Na, visų pirma, čia neegsistuoja žodis „normalu“, nes ryte tave pažadina kulkų garsai, sklindantys iš šiaurės ir pietų dalies. Nepamirškim, kad Gazos ruožas ne toks jau didelis – 45 kilometrai (nuo šiaurės iki pietų). Vėliau ore pasirodo F16 ir F15 naikintuvai. Į žemdirbius šaudoma kasdien, nes tinkama žemė yra prie sienos su žydais, kurie šaudo į bet kokį judantį objektą kilometro atstumu nuo sienos. Esu apsistojusi pas šeimą, kurios dukra prieš 2 mėnesius dėl nuolatinių bombų garsų mirė ištikta širdies infarkto“, - patirtimi dalijasi savanorė. Komendanto valandomis negalima išeiti iš namų... arba būsi nušautas. Kasdien vis daugiau žemės yra pavagiama, namai konfiskuojami arba sunaikinami, alyvmedžiai išraunami, įkalinami žmonės“, – pasakoja Natalie.

Nuo Palestinos okupacijos 1948 m. palestinos pabėgėliai gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Vienos žiauriausių pabėgėlių skerdynių – Sabra ir Shatila stovyklose Beirute (Libanas), kuriose buvo išžudyti 3297 civiliai. Viena iš išgyvenusių pasakoja: „Jie užpuolė stovyklą 05:30. Iš pradžių mes negirdėjome jokių šūvių, nes jie žudė žmones peiliais ir kirviais.“ Kita žudynių liudininkė S. Q. Bashir pasakoja:  „Mano vyras su sūnumi buvo nužudyti. Pats baisiausias vaizdas, kas nutiko kaimynei, prieš kurios akis buvo nužudytas jos keturių mėnesių kūdikis, o po to nužudė ir ją.“ Devyniolikmetė slaugė Intisar Ismail buvo išprievartauta 10 kartų ir tada nužudyta. 1097 žmonės buvo nužydyti Gazos ligoninėje. Roberto Soro, amerikiečių žurnalo „The Time“ korespondentas Beirute, rašo:  „Kūnai buvo sumesti vienas ant kito, tarp jų vaikų, moterų ir vyrų. Kai kuriems iš jų buvo šauta į galva, kai kurie buvo be galvų.“

Natalie sako, kad palestiniečiai nenori nei pinigų, nei išmaldos, tiesiog teisingumo! Ar galėtumėte įsivaizduoti reginį: Izraelio karys sėdi apsiginklavęs tanke su visa naujausia karine amunicija, o priešais jį paauglys su akmeniu rankoje ir drąsiai stoja prieš okupaciją gindamas savo žemės lopinėlį, kurį savo krauju nudažė jo tėvai ir broliai.