„Aš ne lenkas, o lietuvis iš Punsko“, - tokį atsakymą greičiausiai išgirsite, jei lenku pavadinsite studentą iš Punsko krašto. Bene svarbiausia  vertybė jiems – lietuvybės puoselėjimas, o galimybė mokytis Lietuvoje – daugelio svajonė, kuriai išsipildyti padeda ir svari dr. Aldonos ir dr. Remigijaus Gaškų parama.

Jaunuoliai iš Lenkijos teritorijoje esančio Punsko į studijas Vytauto Didžiojo universitete atvyksta jau devynerius metus iš eilės. „Punskas – labai lietuviška vieta, primenanti mums tą Lietuvą, kurią mes, išeiviai, praradome. Jei neskatintume šio krašto jaunimo studijuoti Lietuvos universitetuose, dalis jų rinktųsi Lenkijos aukštąsias mokyklas – turbūt patys įsivaizduojate, kokios būtų to pasekmės“, -apie savo motyvaciją skirti stipendijas Lenkijos lietuviams pasakojo A. ir R. Gaškos.

Būsimiems globotiniams jie sako trokštantys,  kad šie savo ateitį sietų su Lietuva. „Tai nereiškia, kad jie privalo likti Lietuvoje – grįžę į savo kraštą ir dirbdami lietuvių bendruomenėje, jie atlieka ne mažiau svarbią misiją“, - sakė R. Gaška.

Iš „Laimės dobilo vaikais“ pasivadinusių globotinių 29 jau yra įgiję bakalauro diplomus, o šiemet VDU studijuojančių punskiečių  gretas papildė dar dvi merginos. „Atvykusi studijuoti supratau, kad reikės daug laiko prie visko prisitaikyti: gyvenu nedideliame kaime, tad Kaunas atrodo labai didelis“, - pirmuosius įspūdžius pasakojo lietuvių filologijos pirmakursė Asta Grigutytė.

Kita punskietė, psichologijos bakalaurą VDU baigusi, o dabar studijas magistrantūroje tęsianti Alicija Valinčiūtė prisiminė, kad naujas miestas ir studijų pradžia ją taip pat šiek tiek gąsdino, tačiau labai greitai universitete pasijutusi jaukiai: perpratusi mokymosi sistemą, susiradusi nuostabių draugų ir pradėjusi dalyvauti įvairioje studentiškoje veikloje.

Studijuoti atvykusius punskiečius dažnai stebina ir tai, kad čionykščiai studentai ne itin vertina patriotizmą ar tradicinių vertybių išsaugojimą. „Mūsų krašto jaunimas vakarėlių metu dažnai dainuoja liaudiškas dainas, šoka polkas. Daugelis mano bendraamžių Lietuvoje nemokėjo liaudiškų dainų ir keistokai žiūrėjo į šį mano pomėgį. Lankydama Lietuvių kultūrinės antropologijos kursą taip pat suvokiau, kad turiu daugiau žinių apie lietuvių papročius nei jie“, - pasakojo A. Valinčiūtė.

Visi kalbinti buvę ar esami p. Gaškų globotiniai savo mecenatus apibūdina kaip nepaprastai šiltus ir nuoširdžius žmones. „Studentams jie tampa antraisiais tėvais: kiekvieno susitikimo metu stengiasi pabendrauti su kiekvienu atskirai, sužinoti kaip sekasi, prireikus – patarti ir padėti“, - jų žodžius patvirtino Silva Butkienė, prorektoriaus padėjėja ir VDU studijuojančių Punsko lietuvių kuratorė.

Ryšiai su globėjais paprastai nenutrūksta ir baigus studijas ar tęsiant mokslus aukštesnėje pakopoje. „Nors p. Gaškos manęs jau nebegloboja, tačiau vis tiek susitinkame, susirašome laiškais. Per ketverius metus jie man tapo labai artimi, todėl taip gera su jais pasidalinti savo džiaugsmais ar nusivylimais“, - sakė ji.

Kasmet su globotiniais p. Gaškos susitinka ir priėmime pas universiteto rektorių prof. Zigmą Lydeką. Tradicija neužmiršta ir šiemet – rugsėjo pabaigoje susirinkusieji kalbėjosi ir apie iškylančius sunkumus, ir dalijosi džiugiomis patirtimis.

„Laimės dobilo vaikai“ laikosi dar vienos nerašytos taisyklės: pakviesti globėjus į savo vestuves. „Esame dalyvavę jau penkiose“, - su džiaugsmu tarė R. Gaška.

A. ir R. Gaškos puoselėja ir dar vieną troškimą – kad baigę studijas bei „atsistoję ant kojų“ buvę globotiniai suburtų organizaciją, kuri padėtų ateities kartoms iš Punsko krašto siekti aukštojo mokslo Lietuvoje.