Pavasario saulė vis dažniau kaitina studentų galvas, tačiau „SAVAS“ tęsia pradėtą misiją: kalbina aktyvius visuomenės veikėjus. Šiame „SAVAS“ numeryje publikuojame interneto dėka įvykusį pokalbį su Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentu- Dainiumi Dikšaičiu: su kokiais sunkumais susiduria ir kaip vertina Lietuvos studentų bendruomenę pats sąjungos prezidentas?

- Kas paskatino tapti LSS prezidentu?

Kandidatuoti apsisprendžiau dėl to, kad norėjosi realiais darbais siekti tų permainų aukštajame moksle, dėl kurių skatindami neatidėlioti sisteminės aukštojo mokslo pertvarkos Lietuvoje drauge su kolegomis dirbome beveik penketą pastarųjų metų. Tie idealai – tai kokybiškas, konkurencingas, atviras įvairovei, į studentus orientuotas aukštasis mokslas.

Reikšmingas vaidmuo teko ir aplinkinių palaikymui bei pasitikėjimui.

- Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriate būdamas LSS prezidentu?

Bene pagrindiniu iššūkiu ir kartu problema drįsčiau įvardyti pačių studentų menką suinteresuotumą bendraisiais visų studentų reikalais, jų aktyvumo stoką sprendžiant su jais susijusius klausimus. Dažnai peršasi mintis, kad studentai tol nesusirūpina vienu ar kitu reikalu, kol tiesiogiai kaktomuša patys nesusiduria su viena ar kita konkrečia problema. Taip būti neturėtų. Bendrystės jausmo stoka, matyt, bendra mūsų dar labai jaunos demokratijos savybė. Tikiu, tai gali keistis.

- Koks pagrindinis Jūsų, kaip LSS prezidento, tikslas sąjungoje?

Užtikrinti, kad organizacija būtų efektyviu tarpininku tarp aktyvaus ir bendraisiais studentų reikalais besirūpinančio šalies akademinio jaunimo bei tų, kurie priima valdingus nurodymus, vienaip ar kitaip lemiančius studentų situaciją šalyje ir už jos ribų.

- Tikriausiai dažnas klausimas: kuo LSS skiriasi nuo LSAS ( Lietuvos studentų atstovybių sąjunga)?

Tai lyginamosios analizės klausimas, į kurį atsakymo būtų galima ieškoti ilgai, priklausomai nuo pasirinktų aspektų ir panašiai. Jei trumpai, yra keli objektyvūs skirtumai: pirmas - LSS yra pirmoji ir seniausiai Lietuvoje veikianti nacionalinė studentams atstovaujanti organizacija. Antras - LSS tiesiogiai per Studentų atstovybes atstovaujamų studentų, didžiausia dalis  tenka universitetiniam akademiniam jaunimui.

- Kaip vertinate dažnus „pranešimų spaudai konfliktus“ tarp LSS ir LSAS?

Skirtingos nuomonės, pozicijos, manome, yra įprasta demokratijos išraiška. Konfliktu požiūrių skirtumų nevadiname. Manome, kad svarbiausia - argumentai. Kartais tik po kurio laiko galima bent kiek objektyviau įvertinti, kurios pusės argumentai diskusijoje buvo arčiau siekiamų idealų.

- Kokias didžiausias blogybes įžvelgiate dabartinėje Lietuvos studentų bendruomenėje?

Drįsiu nebūti labai populiarus ir pasakysiu tiesiai: studentijoje, regis, išgyvenamas motyvacijos ir (pa)tikėjimo vieni kitais deficitas. Studentų motyvacijos, (pa)tikėjimo pasigendu tiek sprendžiant bendruosius valstybės reikalus, pvz., dalyvaujant rinkimuose, tiek prisidedant prie savųjų reikalų sprendimo, t.y. savanoriškai jungiantis į bendruomenes, asociacijas, draugijas, kuriose būtų aktyviai dirbama vienais ar kitais jiems aktualiais klausimais. Regis, vis dar gajus principas, „mano problemas lai sprendžia kas nors kitas - aš pastebėsiu ir pakritikuosiu, jei reikės“. Galiu tik spėlioti, kokios šio reiškinio priežastys. Gal jos slypi paveldėtoje anų laikų „homosovietikus“ mąstymo kryptyje, neigiamoje praeities patirtyje. O gal ir ne tik tai...

Laiško pabaigoje LSS prezidentas atsisveikina: „Linkėdamas sėkmės, Dainius Dikšaitis“. Tad ir mes, studentų laikraštis „SAVAS”,  linkime Dainiui sėkmės ir stiprybės siekiant minėtųjų tikslų!