Ne vienas jaunas žmogus, vos pradėjęs studijas, ima ieškotis darbo. Vieni tai daro dėl sunkios tėvų finansinės padėties, kiti - dėl noro tobulėti ir po truputi perprasti darbo rinką, tretiems, reikia pinigų pramogoms ar tiesiog turi daug laisvo laiko ir energijos. Deja, nemažai beieškančių nuleidžia rankas po pirmos savaitės, kartais po poros dienų.

Šiandien kalbėjausi su dviem studentais, trečiakursiu Egidijumi ir Ketvirtakurse Aiste, kurie, net ir krizės metu, nedarbui augant sugebėjo padaryti tai, ko siekia dauguma mūsų bendraamžių.

- Egidijau, kaip tau sekėsi tokioj sunkioj padėty ieškotis darbo? Visi esame girdėję istorijų, kai žmonės išsiunčia dvidešimt- trisdešimt CV, bet taip ir nesulaukia atsakymo. Neatbaidė tavęs nuo darbo paieškų?

- Iš tikrųjų visad buvau tokios nuomonės, kad rasti darbą studentui nelengva. Nors ir buvau sukaupęs darbo patirties mokyklos laikais, kai turėdavau tam skirtą laisvą vasarą. Pirmus du kursus apie darbą tik svajojau ir nesiėmiau jokių konkrečių veiksmų. Tačiau šią vasarą nusprendžiau pabandyti laimę ir išsiųsti keletą CV. Išsiunčiau devynis CV, kitą savaitę nuėjau į susitikimus su keletu atsiliepusių darbdavių, išsirinkau labiausiai patinkančią vietą ir išklausęs visą reikiamą įdarbinimo informaciją, pradėjau oficialiai dirbti senamiestyje įsikūrusiame penkių žvaigždučių viešbutyje.

- Skamba įspūdingai, retai kam pasiseka pasirinkti norimą darbą, kiti džiaugiasi gavę bet kokį. Papasakok skaitytojams apie savo portjė pareigas, daug kam gali būti negirdėtas šis žodis.

- Gali būti, bet tikrai manau žmonės yra matę filmuose, kad kiekvienas didesnis ir prabangesnis viešbutis turi darbuotojus, kurie atsakingi už gerą svečių priėmimą, rūpinimąsi jų lagaminais, automobilių statymu bei kitais smulkesniais darbais viešbučio teritorijoje.

- Nebuvo sunku pradėti dirbti? Visgi suderinti studijas, darbą, poilsį ir pramogas nėra labai lengva. Spėju, teko daug ko atsisakyti.

- Darbo pradžia iš tikrųjų buvo gana keista ir sunki. Pagrindinė mano problema buvo kalbos barjeras. Rusų kalba, kurios mokėjau tik pagrindus, viešbutyje yra būtina. Taip pat sunku dirbti naktimis, kartais sunku greitai sureaguoti į iškilusias viešbučio svečių problemas. Dar didesnė problema buvo mašinų statymas į garažą. Svečiai dažniausiai atvyksta naujomis arba poros metų senumo prabangiomis mašinomis, įlipus į mašinos saloną pasijusdavau kaip lėktuve: daug mygtukų, svirtelių ir jokių konkrečių paaiškinimų. Bet išmokau ir pripratau ir nebėra sunku. Dėl laiko, tai mano laisvalaikis tikrai pasikeitė, turiu mažiau laiko įvairiems susitikimams su draugais, rečiau grįžtu į savo gimtąjį kraštą, tačiau džiaugiuosi, kad veltui laiko nešvaistau turėdamas darbą.

- Toks perkrautas dienos ritmas neatsiliepė sveikatai?

- Visiems visko pasitaiko, bet man pavyko išvengti.

- Suteikia tau darbas malonumą? Daug lengviau dirbti, mažiau streso ir nuovargio, kai mėgaujies ar tai darbo rezultatais, ar pačiu procesu.

-Aš tikrai nesu kažkokia didelė išimtis ir man lygiai taip pat kaip ir kitiems būna akimirkų, kai atrodo, jog būtų geriau, jei nedirbčiau, tada turėčiau daugiau laisvo laiko pomėgiams, tačiau, kai nedirbi gerą savaitę, tai tiesiog pasiilgsti tos tokios kasdieniškos rutinos, kai laikas yra tiksliai apskaičiuojamas ir kai neturi laiko net trumpam atsikvėpt.

- Ką galėtum pasakyti studentams, norintiems pradėti dirbti? Gal tiesiog mesti šias mintis ir mėgautis paskutiniais laisvo gyvenimo metais ar pradėti semtis patirtį ir ruoštis rimtam gyvenimui?

-Studentams, norintiems dirbti, siūlau niekada neprarasti vilties, visada siekti savo tikslų ir tikėti savo veiksmais. Retais atvejais būna taip, kad žmogus, neturintis jokios patirties, iš karto randa darbą prestižinėje vietoje, todėl linkiu nesibijoti ir sunkių darbų, o jei klaustumėt manęs dirbti ar ne studijų metu, mano atsakymas būtų kategoriškas

- TAIP. Darbas tokiu laikotarpiu suteikia daug daugiau pliusų nei minusų.

Vėliau kalbinta kaunietė Aistė nebuvo taip pozityviai nusiteikusi. Apie bet kokią įsidarbinimo galimybę kalbėjo ironiškai:

- Lietuvoje bet koks darbas randamas tik per pažintis. Iš savo keturių dirbtų tik vieną, patį pirmąjį radau savo jėgom. Bet ir iš to jokios naudos. Dirbau alaus bendrovei ir vykdžiau apklausas apie alaus vartojimą ir pomėgius. Gaila, bet iš šešių skirtingų amžiaus grupių, vieninteliai keturiasdešimtmečiai vyrai norėdavo su manim kalbėtis. Dabar dirbu ne visai legaliai, vežioju drabužius per kaimus. Šis darbas lengviausias ir paprasčiausias, kai dėl kitų dviejų turėdavau aukoti visus savaitgalius ir laisvalaikį. Tačiau vis tiek džiaugiuosi dirbusi, tai padeda pabėgti nuo visos liūdesį keliančios rutinos ir, galų gale, pradėti nuo ko nors reikia.

Dirbti ar ne, spręsti kiekvienam asmeniškai. Tiesa tik ta, kad vieną dieną reikės pradėti ir greičiausiai nuo nulio, nuo sunkaus ir prastai apmokamo darbo. Kiekvieno pasirinkimas, ar pradėti kaupti patirtį ir įgūdžius dabar ar patinginiauti ir gerai praleisti paskutiniuosius dar lengvus jaunystės metus. Mano pašnekovai pasirinko pirmąjį variantą ir belieka palinkėti jiems sėkmės kylant karjeros laiptais. Tikimės, kad šie pokalbiai padėjo ne vienam skaitytojui apsispręsti ir ne vieną šie puikūs pavyzdžiai paskatino dirbti.