Neturi Facebook’o?! Tokiais nusistebėjimo šūksniais palydimas kiekvienas, išdrįsęs prisipažinti, jog nėra pagautas masinės draugų rato plėtimo psichozės arba yra jau išropojęs iš daugumą, lyg narkotikai įtraukusio virtualaus liūno. Apie socialinių tinklapių žalą jaunimo psichikai ir bendravimo kokybei spaudoje vis dažniau pasirodo ketvirtą dešimtį perkopusių autorių straipsniai, tačiau jaunų, inovacijoms ir naujovėms atvirų žmonių akimis - tai puikus bendravimo būdas, galimybė linksmai ir nerūpestingai praleisti laiką. Susidūrus dviems skirtingoms nuomonėms, neišvengiamai tenka pasitikti atitinkamą barikados pusę.

Šio tikslo, o gal jaunatviško maksimalizmo ir naivumo vedama, nusprendžiau atlikti simbolinį tyrimą. Rezultatai turėjo padėti bent keletą konservatyviai mąstančių žmonių (o kartu ir save) įtikinti, jog tas pats Facebook’as teikia daugiau naudos nei perkrauna galvą paviršutiniška ir tuščia informacija. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau eksperimento pabaigoje teko nusivilti.

O prasidėjo viskas gan entuziastingai, linksmai ir azartiškai. Užteko susirasti išvaizdžios merginos nuotrauką, sugalvoti jai naują tapatybę bei susikurti paskyrą svetainėje, ir štai – tu, neegzistuojantis žmogau, jau neatskiriama ritmingai pulsuojančio virtualaus organizmo dalis. Pasijutus pilnaverčiu bendruomenės nariu – pats metas pradėti kaupti draugų bagažą, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė ne taip ir paprasta. Ar atsiras tokių, kurie į savo artimų žmonių ratą norės įsileisti visai nepažįstamą asmenį? Atsirado. Ir net su kaupu, nes prie kompiuterio pakako pasėdėti vos dvi dienas, ir nepaisant sistemos užblokavimo, dėl per didelių pastangų ieškant bičiulių, neegzistuojanti mergina sugebėjo surasti beveik 400 „giminingų sielų”. Tai daugiau nei pusė kviestųjų, todėl iškart peršasi išvada, jog dažnesnis, nei kas antras virtualiojo Facebook’o pasaulio vartotojas, klavišą „patvirtinti“ spaudžia taip pat atsakingai, kaip  rinkdamasis kurią bulvę nuo prekystalio pasiimti ir dėtis į pirkinių krepšį.

Netolygus merginų ir vaikinų požiūrio santykis į nepažįstamą blondinę, buvo ganėtinai nuspėjamas, tačiau pakankamai nustebino moteriškosios lyties solidarumas. Tų, kurios labiau už viską vertina nuoširdumą, atvirumą ir labiau nei betkas kitas smerkia paviršutiniškus santykius, draugų sąraše buvo vos 18%  mažiau nei vaikinų. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie nepasivargino parašyti ir pasitikslinti apie tarpusavio santykių egzistavimą, tačiau bene kas trečias tai padarydavo jau po lemtingojo klaviatūros mygtuko paspaudimo. Negana to, atsirado net 4, tikriausiai labai vieniši arba šiaip nelaimingi žmonės, kurie savo draugystę ir amžiną virtualų ryšį nepažįstamajai pasiūlė patys. Tikriausiai neverta jų kaltinti ar teisti, verta tiesiog susimąstyti...

Kad ir kaip tam priešintųsi skeptiškai nusiteikę senosios kartos atstovai, kaip neužtvenksi upės, taip nesustabdysi vis labiau į mūsų gyvenimus įsiliejančios virtualiosios komunikacijos tendencijos. Taupant laiką daug paprasčiau parašyti žinutę ar nusiųsti trumpą pranešimą, tačiau nereikia pamiršti tikrosios - natūtaliosios bendravimo misijos ir idėjos. Akivaizdus pavyzdys, jog ne draugų skaičius Facebook’e ar populiarumo lygis kokiame kitame socialiniame tinklapyje užtikrina pasitikėjimą savimi ar padeda atrasti tikruosius sielų brolius. Nepiršiu savo nuomonės, nors jau pakankamai aiškiai ją išdėsčiau, tačiau noriu palinketi, kad kiekvienas iš Jūsų kitą kartą bent jau prieš spausdamas „patvirtinti”, gerai pagalvotumėte ar verta tai daryti.