Birželio 21 d. Vytauto Didžiojo universitetas iškilmingai įteikė diplomus dr. Aldonos ir dr. Remigijaus Gaškų stipendiatams. Šiemet universitetą baigė 6 gavusieji mecenatų stipendijas Punsko lietuviai.

Vytauto Didžiojo universitete  studijuojančius Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventus dr. Aldonos ir dr. Remigijaus Gaškos remia nuo 2002 m. – visų bakalauro studijų laikotarpiu studentams suteikdami visapusišką paramą: tiek finansinę, tiek moralinę. Vadinantys savo stipendiatus vardais, žinantys apie jų rūpesčius, ateities planus, dr. Aldonos ir dr. Remigijaus Gaškos visa širdimi siekia puoselėti „Laimės dobilo vaikais“ pasivadinusių punskiečių patriotizmą, ugdo ir stiprina meilę Tėvynei Lietuvai, skatina įgyti žinių ir jas pritaikyti gyvenimo kelyje.

Šiais metais Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusioje iškilmingoje diplomų įteikimo ceremonijoje buvo įteikti bakalauro diplomai Humanitarinių mokslų fakultete Lietuvių filologiją studijavusiai Monikai Elvyrai Kutylo, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete Viešojo administravimo absolventams Živilei Gasperowicz ir Algimentui Rekusui (Algiment Rekus) ir Socialinių mokslų fakultete Socialinio darbo bakalauro studijas pasirinkusiai Wioletai Malkinskai. Taip pat buvo įteikti diplomai daktarų A. ir R. Gaškų remtiems Punsko lietuviams bakalaurams, mokslus tęsusiems Ekonomikos ir vadybos bei Socialinių mokslų fakultete magistrams: Irenai Teresai Aleksai (baigta studijų programa – Marketingas ir tarptautinė komercija) ir Alicjai Volyniec, studijavusiai Sveikatos psichologiją.

Tardamas sveikinimo žodį dr. Remigijus Gaška džiaugėsi matydamas tokį būrį jaunimo, žengiantį labai svarbų gyvenimo žingsnį. „Jūs daug dirbote ir savo darbą apvainikavote, pasiruošėte ateities iššūkiams. Sveikiname jus ir linkime visokeriopos sėkmės jūsų namuose ir darbuose. Nuoširdžiai noriu padėkoti universiteto rektoriui už suteiktas sąlygas mūsų stipendiatams tęsti ir baigti mokslus šiame lietuviškiausiame mūsų valstybės universitete“, – teigė dr. R. Gaška. Sveikinimo kalbą mecenatas baigė simboliškai – „Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais norime ir būt!“

Džiaugdamasis suteikta galimybe mokytis Lietuvoje ir rankose laikantis Vytauto Didžiojo universiteto diplomą Algimentas Rekus teigė, jog jo gyvenime itin svarbią vietą užima dr. Aldonos ir dr. Remigijaus Gaškos. „Padėkos žodžiais nelabai įmanoma išreikšti. Jie man suteikė galimybę, įgyvendino svajonę. Pats nebūčiau ryžęsis studijuoti Lietuvoje“, – teigė A. Rekus. VDU absolventas mokslus žada tęsti taip pat Lietuvoje ir greičiausiai studijas rinksis savojoje Alma Mater – Vytauto Didžiojo universitete.

Apie svarų indėlį, svajonių įgyvendinimą ir ryšį su „Laimės dobilo vaikais“ kalbamės su stipendijų mecenatu dr. Remigijumi GAŠKA.

Viena svarbiausių vertybių punskiečiams – lietuvybės puoselėjimas, o galimybė mokytis Lietuvoje – daugelio svajonė, kuriai išsipildyti padeda svari Jūsų parama. Turbūt viena svarbiausių priežasčių, kodėl tai darote – siekis išsaugoti jų ryšį su Lietuva?

Teisingai. Jeigu jie įstos į universitetus Poznanėje, Lozdėje, Varšuvoje, ten baigs aukštuosius mokslus, kur jie įsikurs? Atsakymas – aiškus. Du trečdaliai baigusių studijas Lietuvoje čia ir lieka, trečdalis grįžta. Bet iš tų grįžusiųjų yra labai gerai įsidarbinusių: viena yra teatro režisierė Punske, kita dirba Punsko savivaldybėje, trečia yra lituanistikos mokytoja gimnazijoje.

Jūsų stipendiatai vadinami „Laimės dobilo vaikais“. Iš kur kilo šis pavadinimas?

Jie patys jį sugalvojo (šypsosi – aut. past.).

Ar nėra sudėtinga išsirinkti, kuriuos būsimuosius studentus remsite – turbūt slapta to norinčiųjų daug? Kiek „Laimės dobilo vaikų“ iš viso rėmėte?

Bendraujame su Punsko Kovo 11-osios licėjaus  mokytojais ir direktore. Jie mus pataria. Studentai yra labai darbštūs, atidūs mokslui. 99 procentai remiamų studentų studijuoja Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau, jeigu reiškiamas stiprus noras gilinti žinias kitame universitete – sutinkame. Šiemet baigė 4 Vytauto Didžiojo universiteto ir viena – Lietuvos kūno kultūros akademijos bakalauro studijas. Iš viso rėmėme 46 studentus. Baigusių mokslus yra 36.

Kiek iš jų tęsė mokslus Lietuvoje?

Nemažai. Maždaug pusė. Daug kas tęsia studijas Vytauto Didžiojo universitete, bet kai kurie – ir kituose universitetuose, nes renkasi siauresnę specialybę ir mano, jog būtent tas universitetas daugiau padės. Yra baigusių KTU, VGTU.

Turbūt studentai labai Jums dėkingi...

Jie mums pasako (skaito gautą laišką – aut. past.): „Buvau silpnas paukštelis, kuriam sparnus palaužė likimas, kuris negalėjo pakilti be pagalbos, be antros rankos. Sukau lizdą ant obelies šakos tupėdama. Tokia nedrąsi, bejėgė. Staiga išgirdau šauksmą, vardo kartojimą, staiga pakilau. Tamsa užleido vietą šviesai. Mano svajonės ne visada pildėsi, bet visada žinojau, ko noriu. Tik vis klausiau savęs, ar tai – įmanomi dalykai. Atsakydavau – ne, tai ne man, juk aš negaliu, aš nepasieksiu, tai man per aukštai. Jūsų suteikta man stipendija pakeitė mano gyvenimą, nes niekada nesvajojau, kad kada nors studijuosiu, mokysiuos aukštojoje mokykloje. Dabar didžiuojuosi savimi, savo šeima, tuo, ką man suteikė likimas“. Kai gauni tokį padėkos laišką, kyla noras padėti toliau.

Su vienu vyruku kalbėjomės apie lietuvybės išsaugojimą, tautiškumą. Jo tėvai gimę Lenkijoje, pats gimęs Lenkijoje. Sakė, kad prie mūsų žodis „tautiškumas“ įgyja naujų prasmių ir dėkoja, jog paduodami pasaulį į rankas pabrėždavome Tėvynės svarbą.

Ar su visais stipendiatais palaikote ryšius?
Palaikome. Ši stipendija turi dvi sąlygas. Pirmoji – būtinai turi pakviesti į savo vestuves, o antroji – atvykti į mūsų laidotuves (juokiasi – aut. past.).

Keliose vestuvėse jau dalyvavote?

Šiemet – trys tuokiasi. Paprastai būna po dvejas į metus. Tai, prašau, kiek šoksime! (juokiasi – aut. past.). Šiais metais įdomu: viena mergina teka už lietuvio punskiečio, o kitos dvi merginos teka už Lietuvos lietuvių. Jų vestuvės bus: viena Kalvarijoje, „šliūbai“ bus Punkso bažnyčioje ir Seinų bazilikoje, o puota bus keliama Lietuvos pusėje.

Ar visų savo globotinių diplomų įteikimo iškilmėse dalyvaujate?

Žinoma. Tai mums irgi šventė!

Kalbant apie „Laimės dobilo vaikus”, koks Jūsų didžiausias troškimas – jų siekiai, pasiekimai, patriotizmas, galbūt Jūsų pradėtos misijos tąsa?

Svarbiausia, kad jie išliktų lietuviais ir prisidėtų prie gerovės kūrimo Lietuvoje arba Punsko, Seinų kolonijose.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį!