Šiandien jau nieko nestebina tas faktas, jog studentui mokslus tenka derinti su darbu. Bet ar tai paprasta? Iškyla daug klausimų: ar šiais laikais studentai sieja savo darbą su studijomis? Ar pasirinkta specialybė turi perspektyvas darbo rinkoje? Ir ar nenukenčia mokslas, kai darbui skiriamas didesnis dėmesys? Žinoma, visiškai tiksliai atsakyti sunku, tačiau pakalbinus literatūros ir fizikos magistrantus buvo aišku, jog pastariesiems sekasi labiau. Visų pirma, didesnis skaičius tiksliųjų mokslų studentų dirba tokį darbą, kai gali pritaikyti studijose įgytas žinias, kitaip tariant, pagal specialybę. Ir atlyginimas jų ne toks jau menkas. Literatūrą skaito  tik tokią, kuri yra privaloma, kuri būtina atsiskaitymui. Nepamirškime to fakto, jog dauguma fizikų ar tiksliųjų mokslų studentų yra vyriškosios lyties atstovai. Kaip su darbu ir mokslais susitvarko literatai? O gal reikėtų sakyti literatės? Pagal statistinius duomenis, literačių šiuo metu turime daugiau. Vadinasi, jos dirba, mokosi, ir ne viena tuo pat metu yra dar ir mama ar žmona. Akivaizdu, jog laiko mokslams lieka dar mažiau. Ką renkasi literatės? Jos teigia, jog mažiausiai dėmesio vis dėlto tenka skirti mokslams. Laiko ne tik kad trūksta, bet jo visai nėra poilsiui ar normaliam miegui. Toms, kurioms po darbo tenka grįžti į šeimą, dar sunkiau. Jei vėlai vakare atsiranda galimybė mokytis, tai jau labai gerai. Tačiau dažniausiai mamos magistrantės mokosi prieš rimtesnius atsiskaitymus ar egzaminus, o darbus rašo paskutinę minutę. Taip gyvena daugelis studentų, pasakytų fizikas, tačiau ne daugelis tiksliųjų mokslų atstovų grižę po darbo dar turi migdyti vaikus. Paliesdama šią temą jokiu būdu nenoriu teigti, jog kažkuo moterys pranašesnės ar kad vyrams lengviau. Tiesiog norėčiau aptarti ar lygios išsilavinimo galimybės. Iš apklaustų studentų, tiek fizikų, tiek literatų, geresniu vidurkiu pasižymėjo fizikai. Nors ir tarp abiejų grupių pasitaiko visokių, tačiau literatės šį kartą nusileidžia tiksliukams. Darau prielaidą, jog tam įtakos turi ne tik specialybės pasirinkimas (juk dauguma teigia, jog tiksliųjų mokslų studijos sunkesnės), bet ir kiti socialiniai veiksniai. Dirbanti ir studijuojanti motina tikrai negali viskam rasti laiko ir savo visus darbus atlikti tobulai. Kalbant apie studijų sąsajas su darbu, galima teigti, jog dauguma dirbančių literatūros magistrančių turi darbą, tiesiogiai susijusį su savo specialybe. Tik apie menką algą ir šiokį tokį išnaudojimą, dėl praktikos stokos, šįkart nekalbėsime. Kita likusi dalis nedirba pagal spcialybę, nes tiesiog darbo rinkoje filologas nėra tarp reikalingiausiųjų. O kaip su produktyvumu? Ar parašyti darbai gali būti geri, jei studentas jį rašė naktį, po visų darbų? Kyla daug abejonių. Patys studentai teigia, jog jiems svarbiausia atsiskaityti, parašyti, išlaikyti, na o žinios arba lieka arba ne, didesnėms pastangoms nuolat pritrūksta laiko. Taigi nekeista, kodėl nedirbantys studentai gali pasigirti didesniu vidurkiu. Ir tikrai ne dėl didesnių gabumų ar imlumo, o dėl laiko, kurio dažniausiai turi. O ar skaito studentai literatūrą savo malonumui? Deja, fizikai visiškai nesidomi literatūra, o tai studijuojantys žmonės spėja perskaityti tik užduodamus kūrinius, jų tikrai ne vienas ir ne du... Taigi, tarp dirbančiųjų pagal specialybę, pirmauja fizikai. Literatams sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje arba padaryti bent jau pradžią. Akivaizdu, jog literatūra labiau domisi literatės, na o kam skiriamas didžiausias dėmesys? Deja, dažniausiai tai bus darbas arba šeima. Painus socialinis tinklas, kai vienas žmogus šiais laikais vaidina begalę rolių. Belieka palinkėti kuo geriau kiekvieną jų suvaidinti.