Neneikime - visi esame ką nors darę paskutinę minutę: skubiai pirkome draugui dovaną, paskutinę naktį ruošėmės kontroliniui, strimgalviais lėkėme į susitikimą. Nėra nieko baisaus, jei tai nutinka retai. Tačiau kai paskutinės minutės darbai tampa kasdiena, sakoma, jog žmogus tampa nervingas, pavargęs bei nuolat išsiblaškęs. Kita vertus, paskutinės minutės sindromas gali rodyti ir žmogaus norą daug dirbti, veiklumą, užimtumą.

Iš tiesų nėra aiškaus atsakymo, kas yra tas paskutinės minutės sindromas. Vienus užvaldo nenugalimas tingulys, po kurio seka užgriuvusi darbų lavina, kiti gi visą laiką dirba ir nieko nespėdami užsitraukia paskutinių ,,minutininkų“ vardą. O ką apie paskutinės minutės sindromą mano tie, kurie teigia įgiję jį? Kalbiname pirmakursę žurnalistę Aušrą Š., kuri, veikli ir darbinga, dažnai pajaučia paskutinės minutės galią.

● Ar dažnai pasitaiko paskutinę minutę atlikti darbus? Jei taip, kokios to priežastys?

Dažniausiai visada darbus atlieku paskutinę minutę. Kol nesvyla padai, tol nejaučiu reikiamybės kažką pradėti.

●Ar manai, jog paskutinės minutės darbai- tinginystės išraiška, o gal tai kaip tik itin veiklaus žmogaus savybė?

Tai tikrai nėra tinginystė. Sutinku, jog kiti atidėlioja darbus tam, kad galėtų pagulėti ir pabimbinėti, bet mano darbai dažnai būna palikti paskutinei akimirkai, nes turiu begalę kitų darbų. Kuo daugiau užsibrėži tikslų, tuo daugiau padarai. Reikia veikti greitai, dirbti sunkiai, švęsti trigubai.

Manau, jog paskutinės minutės sindromas- įgimtas. Esu įsitikinusi, jog darbas daug produktyviau vyksta, kai mes jį darome greit ir su visa jėga. Žinoma, kartais pykstu ant savęs dėl bemiegių naktų, bet iki šiol esu patenkinta visais rezultatais.

●Ar manai, jog paskutinės minutės sindromas erzina aplinkinius? Erzina aplinkinius, kai vėluoju, o kitko jie nepastebi, bent jau man taip atrodo J

● Kaip paskutinės minutės sindromo reikėtų atsikratyti? Kai jis man pakiš koją, tada apie tai ir pagalvosiu. Pavyzdžiui, dvyliktoje klasėje visi per lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitą kalbas turėjo prieš mėnesį, o štai aš pasiruošiau paskutinę naktį. Sutinku, streso buvo daug,  bet tik tokioje būsenoje tu iš savęs išspaudi maksimumą.

Taigi, taigi. Veiklioji Aušra nesieja paskutinės minutės sindromo su tinginyste, atvirkščiai, ji mano, jog tai- žmogaus produktyvumo atskleidimas ir maksimalaus rezultato pasiekimas. Gal iš tiesų šis sindromas - ne tinginystė, ne bimbinėjimas iš vienos vietos į kitą, o darbingumo įrodymas? Deja, neradau pašnekovo, kuris būtų noriai prisipažinęs, jog paskutinės minutės sindromą įgijo vien per savo neveiklumą. Kad tokie žmonės egzistuoja - faktas, bet visi jie neigia savo tinginystę, nes kas gi atskleis, kad darbus nuolat tenka atlikti dėl savo nuolatinio nesusikaupimo?

Džiugu girdėti, jog yra tokių žmonių kaip Aušra, kurie paskutinę minutę darbus atlieka ne dėl per ilgo spoksojimo į vieną tašką, o dėl veiklos galybės ir laiko trūkumo. Ne veltui egzistuoja populiarus jaunimo šūkis: ,,Maksimalizuokis!”. Kol esame jauni, energingi, spauskime iš savęs viską, ką galime. Ir nors kartais viską tenka atlikti paskutinę minutę, nereikia pamiršti, kad toks jau tas šiuolaikinis pasaulis - lekiantis ir skubantis. Vykimės jį ir gaudykime milžinišku greičiu skriejančią minutę.