Ievos Pavydytės gyvenime nėra nieko standartinio: nuo išvaizdos iki stojimo į Vilniaus dailės akademiją istorijos. Ukmergiškė savo ilgas kasas iškeitė į dredus, makiažą naudoją tik ypatingomis progomis, tačiau gali nustebinti savo išskirtiniu kasdieniniu stiliumi. Ieva, savo darbus pasirašinėjanti lotynišku vardo vertiniu Hawa, jau trečius metus studijuoja Kostiumo dizainą. Tai – jos svajonių specialybė, tačiau kelias link jos nebuvo lengvas: teko pamindyti ir Vilniaus pedagoginio universiteto, ir Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos koridorius.

Kodėl būtent kostiumo dizainas?

Net nežinau... Galbūt paveldėjau: abi močiutės ir diedukas – siuvėjai. Diedukas siūdavo gaminius iš odos, dermantino: batus, rankines... Ir dar daug gražiai piešiančių giminaičių turiu. Mėgėjų. Mmm... Genai. Viską duoda genai. Maža lėlytėms siūdavau drabužėlius. Mama išmokė daryti popierines lėles, jas piešti. Ilgainiui ir susiformavo toks noras.

Ar sunku buvo įstoti į norimą specialybę VDA?

Taip, labai sunku. Labai daug norinčių, bet mažai įstojančių. Norint laikyti stojamąjį egzaminą, reikia pereiti peržiūrą. Ir tik tada, jeigu gauni leidimą, galima dalyvauti stojamajame egzamine. Stojamąjį laikė tikrai labai daug studentų. Gal septyniasdešimt, o įstojo apie dvidešimt tik.

Įstojau tik iš antro karto. Dar prieš tai buvau įstojus į pedagoginį, bet nesupratau, kur čia aš esu ir ką veikiu, nes jaučiau, kad mano vieta Akademijoje. Net tris metus lankiau papildomus kursus ir dėjau visas pastangas, kad tik patekčiau i kostiumo dizainą. Kai neįstojau, buvo labai nejauku praeiti Dailės akademiją.

O ką studijavai Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU)?

Technologijų ir dailės specialybę. Man atrodo, kad tokios specialybės nebėra. Ruošė kažką panašaus į dailės mokytoją ir verslo vadybos spcialistą. Kadangi jaučiausi it ne savo vietoje, po trijų mėnesių nutraukiau studijas.

Ar nebuvo baisu dėl ateities? Kokie buvo planai?

Planavau perstoti ten, kur noriu. Baisu nebuvo, bet labai trūko tėvų palaikymo. Norėjau, kad kažkas paskatintų, kad daryčiau ką noriu. Aplinkiniams atrodė, kad esu nepareiginga, nes mesti universitetą - tai kažkas baisaus. Kaip skamba vien tas žodis „mesti“.

Ką veikei „metusi“ VPU?

Bandžiau susirasti darbą, bet buvo labai didelė krizė. Kadangi nepavyko susirasti darbo, turėjau atsarginį variantą, kaip naudingai išnaudoti laisvus metus. Įstojau ir baigiau Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje siuvėjos specialybę. Mama labai skatino ir palaikė. Man tai suteikė pasitikėjimo. Šiuose kursuose gavau daug naudingos informacijos, kuri labai praverčia dabar, studijuojant kostiumo dizainą.

Dauguma žmonių, norinčių savo ateitį sieti su menu, mokosi dailės mokyklose. Ar baigei ir tu ją?

Ne, mokiausi tik neformalioje klasėje vienerius metus, nes važinėjau papildomai mokytis į VDA, o tai, mano manimu, buvo daug naudingiau. Dailės mokyklos mokytojos, sužinojusios, kad papildomai dailės mokausi VDA, pasidarė labai nemalonios. Ir per dailės egzaminą tai jautėsi.

Papasakok apie dailės egzaminą: kokį darbą darei? Ir kiek gavai?

Nenoriu apie jį daug kalbėti. Nemalonūs prisiminimai. Galiu pasakyti, kad siuvau korsetą ir gavau aštuonis. Tai visai nenulėmė mano stojimo į VDA: motyvacija išliko, o pažymys nebuvo reikšmingas.

Ar džiaugiesi įstojusi į Kostiumo dizainą? Nenusivylei?

Džiaugiuosi (šypsosi – aut. past.) ir realizuoju save. Ne tik buvo sunku įstoti, bet sunku ir studijuoti. VDA galima lyginti su karo akademija: ten taip pakrato, kad oi oi oi... Ypatingai pirmame kurse. Bet, jeigu labai patinka, tada tos bemiegės naktys ir nuovargis nublanksta.

Ar esi patenkinta paskaitomis? Kurios įdomiausios, naudingiausios?

Mmm... Pas mus nėra tokių paskaitų, kad būtų skirstoma pagal įdomumą... Pas mus yra taip: yra svarbiausios paskaitos ir mažiau svarbios. Kiekvienas žmogus atsirenka, kas jam svarbu, ko jis atėjo į dailės akademiją. Man pačiai svarbiausia ir daugiausiai kreditų turi kostiumo projektavimas ir mados piešinys. Tada labai svarbu – konstravimas. Ir man dar labai labai patinka piešimas, nes man jį dėsto tas žmogus, pas kurį mokiausi piešimo tris metus, dar prieš stojamuosius į VDA.

Ar daug laiko užima pasiruošimas paskaitoms?

Reikia daug daug daug dirbti... Nedirbsi – tai nieko ir nebus. Po paskaitų grįžusi pavalgau, o tada jau ir naktis... Tada tenka ir naktį dirbti. Kartais atrodo, kad miegojimas – tai laiko švaistymas. Norėčiau biologiškai nenorėti miego. Pavyzdžiui, dabar visa mūsų grupė, studijuojanti kostiumo dizainą, dalyvauja projekte, skirtame žurnalo „L'officiel“ deviniasdešmtajam jubilejui. Šia proga jie išleido knygą apie Coco Chanel ir mes turime padaryti instaliaciją - parodą „Chanel kambarys“. Tad grupėje pasiskirstėm darbais ir galvojam idėjas. Ką sugalvoji – tą padarai ir priderini parodoje. Paroda bus atidaryta lapkricio 23dieną Vilniaus Rotušėje.

O kaip laisvalaikis? Ar užtenka jam laiko?

(Juokiasi – aut. past.) Realiai tam laiko neužtenka, tačiau kartais leidžiu sau atsipūst. Bet tada tą laiką turiu atidirbti ir dirbu sunkiai. Manau, kad taip būna ir kitiems studentams. Nors mano specialybė turėtų būti kaip laisvalaikis. Pavyzdžiui, vakar laisvu laiku gaminau auskarus, apyrankes ir nagrinėjau savo naująjį Overloką (siuvimo - apmėtymo mašina – aut. past.).

Didžiausias laisvalaikio malonumas – meilė (dainuoja: „O meile, tu mano nugalėjai“ – aut. past.).

Ukmergėje buvo surengta Tavo asmeninė paroda. Kaip kilo idėja?

Gavau pakvietimą iš Ukmergės viešosios bibliotekos direktorės Rasos Griškevičienės. Ir iš karto sutikau. Ši mintis man labai patiko, nes trūko patirties rimtesnių parodų dalyvavime. Parodoje eksponavau savo pirmo, antro kurso darbus ir tai, ką prieš tai buvau padariusi: piešimo, tapybos darbai, siūti kostiumai, mados piešiniai.

Jei būtum antrą kartą neįstojusi į VDA, ar būtum mėginusi ir trečią?

Be abejonės, nes visada jaučiau, kad turiu ten būti. Aš galiu pasakyti taip: kaip žmogus norės, taip ir bus. Nes noras yra stipriausias dalykas žmoguje. Jei labai norėsi, tai ir gausi.