Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai dalyvauja nacionaliniam studijų kultūros kaitos projekte, kurio tikslas – padėti kokybiškai įsivesti europinį studijų kreditą bei suvienodinti Europos ir Lietuvos aukštojo mokslo institucijų kredito suvokimą. Daugiau kaip 2 metus trunkantis darbas artėja į pabaigą – jau kitų metų pradžioje ECTS pagrindu turėtų būti sukurta nacionalinė studijų kreditų koncepcija. Tikimasi, kad ji bendru Lietuvos akademinės bendruomenės sutarimu taps svarbiu dokumentu. Visą šį laiką vieni svarbiausių darbų vyko dalykinėse darbo grupėse. Jos atspindėjo tą virsmą, kuris, laukiama, turėtų nuvilnyti ir per visą Lietuvos akademinę bendruomenę. Kadangi šis inicijuojamas procesas – ne tik dokumentinis, bet (daug labiau!) kultūros, mąstymo kaitos, pagrindinius lūžio taškus paprašėme pakomentuoti vienos iš grupių darbą stebėjusį psichologą, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorių Viktorą Keturakį.

-    Kaip Jūs, psichologas, apskritai atsiradote projekte?

-    Aš į projektą atėjau iš neformalaus švietimo sferos. Buvau pakviestas kaip žmogus iš šono, žinantis, ko reikia rinkai. Kita vertus, buvau pakviestas į projekto Kokybės grupę kaip ekspertas, dirbantis su organizacijų kokybe.

-    Kaip atsitiko, kad pasirinkote grupės darbo stebėjimą?

-    Pradėdami darbą kokybės grupėje supratome, kad ši tema aukštojoje mokykloje yra dviejų rūšių. Tai dokumentai ir reali veikla. Du susisiejantys, bet kartu ir skirtingi dalykai. Tai, kad parašyti dokumentai, dar nereiškia, kad kokybė veiks. Vienas su kitu susiję, vienas iš kito kyla, bet reikia studijuoti abu. Todėl ir mūsų grupė savotiškai skilo į dvi dalis – vieni revizavo dokumentus, o kiti pasirinko stebėti tiesiogiai žmonių darbą. Mes su kolege Daiva Lepaite buvome prie tų antrųjų – praktikų – ir dar kartą „skilome“: ji atliko interviu su įvairių dalykinių grupių atstovais (projekte dalyvavo 8 grupės – anglų filologijos, chemijos, informatikos, medicinos, muzikos ir dailės, socialinio darbo, visuomenės sveikatos), o aš pasirinkau stebėti vieną grupę. Žinote, šioje situacijoje taip pat galimi du variantai – gylis ir kiekis. Taigi man rūpėjo, kaip pasirinktoje grupelėje vyks pačios projekto idėjos įsisavinimas ir kaip toliau vystysis darbas.

-    O kokie kriterijai nulėmė grupės atsirinkimą?

-    Aš pasirinkau grupę, kuri jau projekto pradžioje atrodė pasiruošusi mokytis. Todėl man ir pasirodė, kad būtų įdomu ten eiti. Tai buvo Anglų filologijos grupė – labai nedidelė (vos keturių eksperčių), o aprėpia labai plačią sritį.

-    Ir ką įdomaus ten pamatėte?

-    Mano manymu, aš mačiau realybę, kurią mato didelė akademinio pasaulio dalis. Kai gimsta idėja, pradžioje būna idėjos advokatai, kurie ja patiki ir ją „stumia“, už ją serga, primena, kelia klausimus. Ir būna kiti, kurie prisijungia. Būna dar ir skeptikų (bet tokių aš čia nemačiau). Taigi aš grupę skirstyčiau į dvi kategorijas – žmones, kurie „stumia“ ir kurie labai tiki, ir žmones, kurie tiesiog dalyvauja ir domisi.

Taip pat man buvo įdomu stebėti patį procesą. Pradžioje buvo ryški orientacijos fazė, kur žmonės bandė susiorientuoti terminijoje, kokia apskritai kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos esmė. Kai šis etapas buvo įveiktas, pagrindinis kilęs klausimas – ar mes turime daryti taip, kaip jie sako, ar tik kai ką, kas geriausiai tinka, adaptuoti.

Ir dar vienas labai įdomus momentas – grupės darbo projekte eigoje pasikeitė juos konsultavęs užsienio ekspertas. Čia, mano manymu, buvo svarbu ir pačiai projekto kokybei – nesuprantant nesusitaikyti su nejudėjimu toliau, o, jeigu negerai, pasakyti, kalbėtis, ieškoti išeities. Lūžis įvyko po stažuotės užsienio universitete (Bilbao, Ispanija), kai dirbusieji akivaizdžiai pamatė, kad ECTS negalima tapatinti su vienu ekspertu. Ekspertui pasikeitus, atsirado didesnis susikalbėjimas, veikla akivaizdžiau išjudėjo. Prieš tai vyko procesas, kad ekspertas pasako, mes užsirašom, vėl pasako, vėl užsirašom ir nesuprantam, dėl ko ir kam. Jis palietė teisingus dalykus, bet kažkodėl refleksija nevyko. Tas žmogus buvo labai įdomus, bet „atrakinimo“ momentas neįvyko. Taigi pirmasis ekspertas buvo tarsi tam tikros akademinės dalies atspindys – žmonių, kurių akademinėje terpėje yra labai daug, kurie skleidžia ir skleis idėją tokiu būdu. Tikėtina, kad tada auditorija reaguos būtent taip, kaip matėme projekte.

-    Galbūt galite pateikti kokį nors konkretų pavyzdį iš grupės gyvenimo, kuris atspindėtų netik išorinę, bet ir vidinę, dalykinę kaitą?

-    Vienoje iš paskutinių mūsų susitikimų darbui kartu, išgirdau įdomų diskusijos posūkį. Anksčiau dalykus/modulius pavadindavo tiesiog dalykiškai. O tuomet įvyko diskusija, kaip pavadinti, jog būtų įdomu studentams ateiti. Man šiame mažame pavyzdyje jau atsiskleidė kūrybinis darbas ir galvojimas ne tik, kaip teisingai iš dalykinės pusės, bet kaip tai skamba studentui. Pradėjo atsirasti pardaviminis momentas ir, tuo pačiu, jau galvojimas apie studentą iš tikrųjų. Anksčiau buvo tik deklaravimas, kurį pakeitė realus veiksmas.

-    O galbūt buvo kažkas, ko dar trūko? Ko dar norėjosi iš šios grupės ir jos darbo projekte „išgauti“?

-    Tiesa sakant, taip. Aš laukiau, kada kiekviena aukštoji mokykla būtų pradėjusi galvoti apie savo unikalumą, bet nesu tikras, ar tai pamačiau. Man norėjosi, kad, išgryninus pavyzdinius aprašus, ateitų kalba apie tai, kuo kiekvienas universitetas yra unikalus, kuo viena programa skirsis nuo kitos, kuo kitokius filologus kiekvienas rengia. Ir tas laikas nuo laiko potekstėje nuskambėdavo, bet „nevirto kūnu“. Galbūt tam pritrūko laiko, galbūt tai atsiras jau ne projekto rėmuose, o realybėje. Šiek tiek ta diferenciacija buvo tarp Vilniaus ir Vilniaus pedagoginio universitetų, bet, galimas dalykas, tai įtakojo šių aukštųjų mokyklų specifika bei faktas, kad darbo eigoje pasikeitė grupės vadovė. Tai man, kaip dirbančiajam su organizacijų kokybe, atskleidė nuostabų taikytiną dalyką – pasikeitus vedančiosios statusui (VU atstovė išvyko ir perdavė laikiną vadovavimą VPU atstovei), pasikeitė ir įsitraukimo mastas, atsakomybės perkėlimas, persidalijimas. Toks jausmas, kad vieni, kurie vadovauja, tarsi labiau įsitraukia, o kiti – tik labiau pritaria. „Lazdelės perdavimas kitam“ – buvo labai geras ėjimas, kurį aš perimčiau, kaip praktiką. Darbo grupėje šeimininkas visą laiką neturi būti vienas ir tas pats.

-    O kaip šios grupės veikla galėtų atspindėti visą projekto veiklą? Gal yra taškų, kurie būdingi visai akademinei bendruomenei?

-    Panašu, kad tai, kas gali būti bendra yra kažkoks pasipriešinimo taškas. Jis lyg ir galėjo jaustis visose dirbusiose dalykinėse grupėse, jis gali atsirasti ir bet kurioje akademinės bendruomenės grupėje, kuri bandys kokybiškai perimti ECTS diegimo patirtį. Ir to nereikia bijoti. Mano manymu, tik tie, kurie perėjo šį tašką, yra gerokai stipresni, nei tie, kurie su tuo nesusidūrė (nesusidurs), priims aklai. Tik tokie žmonės gali kalbėtis „šaltąja auditorija“ ir atlaikyti jos abejones. Tik jie gali būti tikrieji projekto „advokatai“.

-    Ačiū už pokalbį ir įžvalgas.