Kai mes iki ausų galiukų susivyniojame į šalikus, Setubalio televizijos orų pranešėjai, lygiai kaip ir vakar, žada 15 laipsnių šilumos. Kai meldžiame močiučių numegzti po kalną vilnonių kojinių ir kumštinių pirštinių, portugalai trečią kartą šiandien dešimčiai minučių išskleidžia skėčius... Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) antrakursis Evaldas Vaitonis neslepia – renkantis, į kurį pasaulio galą vykti studijuoti su programa „Erasmus“, klimatas jam buvo svarbus. Pridėkime dar meilę vandenynui, ir nebeliks jokių klausimų, kodėl vaikinas jau pusė semestro studijuoja būtent Setubalyje – uostamiestyje, įsikūrusiame Portugalijos vakaruose. „Pastaruosius mėnesius jaučiuosi kaip apmokomose atostogose šiltuose kraštuose, o tuo pačiu metu dar ir protingėju“ – juokiasi jis.

Vasario viduryje apsilankęs ASU organizuotame seminare apie studentų mainų programą „Erasmus“, Evaldas itin susidomėjo šia galimybe. Išgirdęs kalbas, kad dėl finansavimo problemų vėliau galimybė išvykti gali ir nebepasitaikyti, bei padrąsintas jau anksčiau mainų studentų duonos ragavusių draugų, nutarė nieko nelaukęs pamėginti. Pirmas kartas buvo sėkmingas: „Gauti galimybę išvykti buvo visiškai nesudėtinga, nes konkurencija universitete nebuvo didelė. Tereikėjo išlaikyti anglų kalbos testus ir apsispręsti, į kurią šalį noriu vykti. Toliau sekė tik reikalingų dokumentų pildymas ir mokymosi programos suderinimas, bet ir tai praėjo sklandžiai.“ Paskutinis žingsnis, žengiamas dar Lietuvoje – pasikeitimas kontaktais su vadinamuoju „Erasmus buddy“: tai universiteto paskiriamas portugalas studentas, padedantis atvykėliui nepasimesti naujame mieste ir universitete. Evaldui teko vaikinas, vardu Renato.

Apie tai, kaip jaunuoliui sekėsi įsikurti Setubalyje, galima būtų parašyti neblogą knygą. Universitetas pastogės nepasiūlė, prieš sėdant į lėktuvą pagal skelbimus jos rasti nepavyko nei pačiam Evaldui, nei Renato („Dauguma žmonių linkę kambarius nuomoti arba merginoms, arba tiems, kurie neišsikraustys bent metus“, – išduoda jie), o pastarasis lietuvaičio atvykimo dieną dar ir kažin kur išsidangino švęsti savo gimtadienio. „Teko praleisti naktį ir oro uoste, ir autobusų stoty, ir miesto centre ant suoliuko, ir policijos nuovadoje, kadangi ji atidaryta visą parą... Tiesa, policininkai buvo gana malonūs – pavaišino mane keksu“, – juokiasi Evaldas, ir priduria – „Tiesa, žinojau, kur yra jaunimo hosteliai, bet iš taupumo atsisakiau ten nakvoti.“ Argi atsirastų studentas, kuris paprieštarautų tokiai logikai? :) vis dėlto istorija baigėsi laimingai – penktą lietuvio viešnagės Portugalijoje dieną Renato pavyko rasti jam gyvenamąją vietą. „Dabar nuomojuos kambarį name toliau nuo miesto centro, tačiau arčiau universiteto“, - pasakoja antrakursis. „Gyvenu su šiek tiek vyresnių portugalų pora, tačiau kadangi jie daugiausia laiko praleidžia savo kambaryje, jaučiuosi, lyg gyvenčiau vienas – skirtumas tik tas, kad kartais būna užimtas vonios kambarys arba nešvarių lėkščių pilna virtuvės kriauklė...“ Vis dėlto gyvenimas uostamiestyje turi ir minusų. Studentas neslepia, kad dėl nuolatinės oro drėgmės ir nekokybiškos statybos daugumoje namų veisiasi pelėsis, o namuose dažnai tvyro žemesnė temperatūra, nei lauke: „Centrinį šildymą čia rasti galima tik naujausios statybos namuose, būtent todėl taip sunku gauti vietą universiteto bendrabutyje – norinčių įsikurti šiltuose ir jaukiuose pastatuose yra tikrai ne vienas ir ne du.“

Paklaustas, kas labiausiai nustebino naujoje šalyje, Evaldas nedvejojęs atsako – žmonių neorganizuotumas ir didelis atsipalaidavimas: „Jiems įprasta visur vėluoti, gal tik ne į pertraukėles darbe – jas ne problema pradėti ir ketvirčiu valandos anksčiau, nei nustatyta. Pradžioje sunku buvo net viešuoju transportu naudotis – grafikai ne visada atitinka tikrovę, ant stotelės retai pamatysi jos pavadinimą, o nuolatiniai bilietai skirtingi kone kiekvienam autobusui...“ Prie lietuviškų patiekalų įpratusiam vaikinui keista buvo apsiprasti ir su portugalų virtuve. „Jie mėgsta valgyti visokius jūros padarus, man asmeniškai jie apetito nekelia“, – juokiasi jis. „O ir vakarieniauja daug vėliau – 22-23 valandą, bet man nuo to tik geriau: pavalgau anksčiau ir išvengiu grūsties virtuvėje.“ Patinkančius dalykus vaikinas beria kaip žirnius – klimatas, paplūdimiai, kelionės į Lisaboną, kur netrūksta įvairių renginių, ir... alkoholio kainos: „Vynas kainuoja nuo 60 eurocentų už litrą kartoninėje dėžutėje, o už litrą tikrai kokybiško išleisi iki penkių eurų.“

Kad ir kaip studentą žavėtų gyvenimas Portugalijoje, nedera pamiršti ir pagrindinio kelionės tikslo – mokslų. ASU Evaldas studijavo žemės ūkio mechanikos inžineriją, tuo tarpu Setubalio politechnikos institute (Instituto Politécnico de Setúbal) tenka krimsti ir šiek tiek kitokių mokslų: „Tik du iš šešių mano studijuojamų dalykų yra iš mechanikos inžinerijos. Tenka lankyt paskaitas ir su kitų sričių inžinerijos atstovais. Šiaip jau teorinių paskaitų lankymas nėra privalomas, tačiau privalu ateiti ir atsiskaityti už visus laboratorinius darbus.“ Didžiausia problema, kylanti jaunuoliui – kalbos barjeras: „Technologijų fakultete esame tik 4 mainų programos studentai, savo srities paskaitose apskritai esu vienintelis užsienietis, o visi užsiėmimai vyksta portugalų kalba. Kalbos nemokėjimas kliudo laisvai bendrauti ir su dauguma portugalų, kurie drovisi kalbėti angliškai, nors jų kalbos žinios nėra menkos.“ Kalbėdamas apie kalbos barjerą, Evaldas juokdamasis prisimena ir kito mainų studento – turko – pasakojimą: „Jis vis eidavo į parduotuvę jautienos pirkti, ir vis prašydavo pardavėjos – cow meat, o ši vis kreivai žiūrėdama galvą purtydavo. Kai papasakojo tai man, problemą išsiaiškinome greitai: kadangi nejaukiai jaučiuosi šalia didelių šunų, vienas pirmųjų mano išmoktų portugališkų žodžių buvo šuo – cão, tariamas lygiai taip pat, kaip ir anglų cow...“

Dėstymo kalba nėra vienintelis dalykas, skiriantis mokymąsį Setubalyje nuo studijų Kaune. „Skiriasi net universiteto išvaizda: Lietuvoje jie iš tolo primena švietimo įstaigas, o šis institutas atrodo kaip viešbutis su prastai prižiūrėtu kiemu. Paskaitos vyksta ne auditorijose, o klasėse, kaip pas mus įprasta mokyklose: tai padeda lengviau bendrauti su dėstytoju, nes klasėje vienu metu mokosi mažiau žmonių ir kiekvienam galima padėti individualiai. Gana stipriai skiriasi studijų tvarkaraštis: rudens semestras prasideda spalį (baigiasi sausio pabaigoje), ir rimtai į studijas pirmas dvi savaites dar nežiūrima”, – pasakoja vaikinas. Inžinerijos studentas pastebi ir universitetų techninės įrangos skirtumus: “Čia gerokai modernesnės laboratorijos, todėl daryti praktinius bandymus ir lengviau, ir įdomiau nei ASU.”

Panašu, kad Portugalija neliks vienintele Evaldo kelione šiemet. „Rugsėjį parduotuvėje netyčia susipažinau su lietuviais, atvykusiais su ekologijos savanorių projektu, ir kartu su portugalais tvarkiusiais vietinius paplūdimius“, – pasakoja jis. „Kadangi susidraugavau su tos organizacijos nariais, jie kviečia mane gruodžio pradžioje kartu su jais dešimčiai dienų už juokingą kainą vykti į Makedoniją.“ Su baltu pavydu linkime vaikinui didžiausios sėkmės: kada gi pamatyti pasaulio, jeigu ne dabar?