„Einam pas mane - pasėdėsim, alaus išgersim“, - nugirstu iš praeinančių studentų lūpų. Tai manęs nė kiek nestebina. Ši frazė tapo tokia įprasta, jog niekas nebepastebi joje slypinčio blogio, juk alus - priklausomybę skatinantis gėrimas, kurį draudžiama vartoti iki pilnametystės. Tai kodėl jaunuoliai po paskaitų traukia išgerti būtent šio „vandenėlio“? Kad taip yra, nedrįstu net ginčytis, nes alus dažnai tituluojamas „studentų gėrimu“. Norėdama geriau suprasti tokį pasirinkimą, nusprendžiau paanalizuoti šio gėrimo teigiamas ir neigiamas savybes.

Pradėsiu nuo teigiamų. Visiems žinoma, kad mokslai, ypač sesijos metu, vargina. O dar tos iš kažkur išdygusios asmeninio gyvenimo problemos... Visa tai vargšą studentą verčia pasijusti silpnu bei emociškai pažeidžiamu. Ir štai po ranka atsiranda mažas stebuklas - butelis alaus, kuris ištrina tuos vargus iš atminties. Be to tada daugeliui nauja mokslinė informacija pasidaro suprantamesnė ir aiškesnė.

Kita gerai pažįstama situacija - draugų pasisėdėjimai. Vos atsiradus laisvai minutėlei, ypač vakare, studentai renkasi į grupeles, okupuoja bendrabučių ar kitų mėgstamų vietų kampelius ir mėgaujasi draugija. O kas geriau suartina bičiulius, „atriša jiems liežuvius“ ir skatina apie save papasakoti visas smulkmenas nei alaus bokalas. Būtent jis leidžia atsiskleisti ir įsilieti į kompaniją. Tai tampa tradicija, kurios laužyti nesinori. Jei studentas eina pas draugus su savimi būtinai pasiima alaus. Nereikia nė įspėti, kad jo atsineštų, nes viskas ir taip savaime suprantama jau nuo senų laikų.

Dar viena svarbi priežastis, dėl kurios studentai renkasi alų - jo savybė pralinksminti. To reikia, nes jaunystė toks metas, kurį norima praleisti vėjavaikiškai, negalvojant apie rimtas problemas. Galbūt dėl to pora gurkšnelių silpno alkoholinio gėrimo suteikia tiek laimės, o studentams daugiau nieko ir nereikia, nes jų dienos kaip šventės.

Tačiau, kad ir kaip nesinorėtų to girdėti, alus turi ir neigiamų savybių. Pirmiausia, jis verčia pasijusti priklausomais ir nebegalinčiais be alkoholio gyventi asmenimis. Tie išgėrimai su draugais būna tokie malonūs, kad nenorima jų niekuo pakeisti ir tai tampa įpročiu, kurį reikia vis kartoti. Kaip jau žinoma, dėl dažno alaus vartojimo auga pilvas, o tai nėra gražu ypač jauniems žmonėms. Šiame alkoholiniame gėrime yra tam tikrų hormoninių medžiagų, kurios skatina kauptis riebalus. Nors, iš tiesų, galima sakyti, jog pilvas auga ne nuo alaus, bet alui. Kaip kitaip studentai visą šį gėrį savyje sutalpintų? Bet tai tik išvaizdos elementai. Žymiai baisiau yra tai, kad ne visi suvokia, jog kiekvienas gurkšnis alaus sunaikina tam tikrą kiekį pilkųjų smegenų ląstelių. Negera pasidaro ir tada, kai kitą rytą po smagaus vakarėlio studentas suvokia, kad pasielgė taip, kaip jam nereikėjo. Blogiausia, kad padauginus išgerti, kažkur pranyksta ir atmintis. O kitą rytą tenka atsakyti už visas kvailystes...

Taigi ar verta daryti išvadas ir nebegerti alučio? Manau, kiekvienas apsvarstys tai, kas jam svarbiausia. Ir jokie atkalbinėjimai čia nepadės. Studentai gėrė alų ir toliau jį gers.