SAVAS jums pristato Milena Marcinkevičiūtę-Mili, šiuo metu intensyviai besidarbuojančią reklamos bei interjero dizaino, tapybos ir meninės fotografijos srityje. Ji parodas pristato įvairiuose Lietuvos miestuose. Šiuo metu ji yra itin garsėjanti kaip erotinio meno kūrėja bei katinų tapytoja.

Kokia buvo karjeros pradžia?

Karjera prasidėjo nuo malonių gėlyčių pardavinėjimo prie bažnyčios, o dabar kai prisimenu – juokas ima, nors tada visai nebuvo gėda, juk ne vogti ėjau ar išmaldos prašyti. Dabar galvoju, kad ir gerai, kad būtent taip prasidėjo, o ne nuo didelių projektų. Tai neleidžia išpuikti.

Kuo vaikystėje norėjai buti užaugusi?

Vaikystėje norėjau būti dainininke, nuolatos klausydavau W. Houston dainas, o dar anksčiau namuose plyšaudavo D. Butkutė su “liūdnu gimtadieniu”. Prisimenu kaip man reikėjo tokios „burbulėtos“ sukneles ir tų ilgų didelių auskarų. Juos man atstodavo karoliai, pakabinti ant ausų, o mikrofoną- plaukų lako buteliukas. Laimei, kad namie turėjom didelį veidrodį, tai galėjau matyti kaip ta “žvaigždė” šauniai atrodo.

Svajonė dainuoti ir buvo išsipildžiusi, bet, deja, ji vėl liko svajone, nes13 metų “gyvenau scenoje” kaip vokalistė, šokėja, renginių vedėja ir dar nežinia kuo (juokiasi).

Vizualūs menai į mano gyvenimą atėjo visai netikėtai, bet, galvoju, kad taip dar geriau. Dievas mane visada “padeda” ten kur reikia.

Ką studijavai?

Baigiau Panevėžio konservatorijoje chorvedybą ir Šiaulių universitete audiovizualinį meną.

Kokia tau buvo pirmoji studijų diena?

Pirmosios tokios dienos buvo dvi. Jos kaip ir priklauso buvo keistos, pilnos nežinios -nauji žmonės, nauji mokslai ir galbūt naujas gyvenimas. Šiauliuose ji tikrai nebuvo maloni, nes niekas man nepatiko: nei butas, kuriame apsistojau, nei miestas, apie kurį mano nuomonė bloga iki šiol (nepykit šiauliečiai). Prisimenu, ir kurso draugai kažkokie “pasikėlę” tada buvo. Galvojau: “na na, matyt, “užkietėję” dizaineriai susirinko, jei turi dėl ko taip elgtis.“ Paskui laikas parodė, kas yra kas.

Koks buvo pirmas įspūdis?

Įspūdis apie Šiaulius buvo: “ Dieve, kiek čia barakų” (juokiasi).

Ar gyvenai bendrabutyje?

Bendrabutyje negyvenau ir nenorėjau gyventi. Aš, kaip mažuma studentų, žinoma, niekas manęs dėl to iki šiol nesupranta, įstojau mokytis, o ne vaidinti, kad mokausi, negalėjau pakęsti to “bendro buto”, norėjau privatumo ir ramybės. Visą laiką, kurį leisdavau tame mieste, skyriau mokslams, nes nenorėjau papildomai sėdėti per savaitgalius čia prieš sesijas. Nuo penktos klasės beveik visus metus būdavau seniūne, gal dėl savo kovotojos charakterio. Negaliu žiūrėti kaip neryžtingai žmonės trypčioja bijodami užeiti pas dėstytoją į kabinetą, todėl kol jie “buriasi”, kam eiti - imu ir atidarau duris. Taip bendramoksliai pamato, kad yra žmogus, kuris už juos padaro (labai juk patogu). O kadangi aš - Tadas Blinda, savo ir kitų atžvilgiu negaliu tylėti prieš neteisybę, dažnai užsitraukdavau dėstytojų didelę nemalonę. Nei vienam protingam nepatinka, kai iš „studenčiokų“ kažkas ima ir netyli. Niekada “nedraskydavau” akių, tiesiog labai mandagiai gindavau kitus ir save. Ir kas už tai? Vat, už tai kurso draugai pasakydavo viešai “patylėti”, tada sakau: „kai taip, tai aš „tautos balsas“ ir jums patogu, kai reikia jus apginti, bet, kai jus ginu, jūs kaip bailiai sakot: „aš taip nesakiau“ “. Negaliu pakęsti tokių žmonių. Bailiai ir tiek. Ir dar veidmainiai. Juokingiausia tai, kad pakui dėstytojai labai palankiai į mane žiūrėdavo, nes jausdavo pagarbą, kad nebūnu kvailio vietoje. Žinoma, kai kurie labai pasistengdavo per egzaminus mane „sukirsti“, bet būdavo ir taip, kad patys apsijuokdavo tai darydami.

Nors būdavau seniūne, dauguma pabėgimų iš paskaitų būdavo būtent mano organizuojami.

Kas labiausiai įsiminė studijuojant?

Besimokant konservatorijoje teko daug keliauti, dėl ko dabar labai džiaugiuosi. Vengrijoje konkurse pelnėm antrą vietą, nors sirgo visas choras, išskyrus vieną merginą, kuri nuo karščio besigelbėdama nepylė ant savęs vandens vos autobusas sustoja. Ir dar, linksmai juokinga buvo tai, kad vyrukai buvo su geru alaus pliaupimo stažu bevažiuojant.

Ką pirmiausia norėjai pamiršti baigusi studijas (baisiausias košmaras) ir kas liko kaip smagūs studentiškų laikų prisiminimai?

Nors mokiausi gerai (abu mokslai baigti su pagyrimu), džiaugiuosi, kad ta kančia baigėsi. Kančia todėl, kad turi nuolat kęsti spraudimą į rėmus. Kai baigiau audiovizualinį meną, pradėjau kurti taip, kaip noriu aš ir niekas nebereguliavo kaip ir ką turiu daryti. Tada pasijutau paukščiu. O jei kažkas pabandydavo papeikti tai, ką darau, pasakydavau: „ aš kuriu taip, kaip noriu aš, o ne taip, kaip norit jūs, kad aš norėčiau kurti“. Tada labai nepatenkinti nueidavo.

Kada pradėjau tapyti, mano artimieji kreivai žiūrėdavo į paveikslus („kas čia tau pirks?“), tačiau, kai pamažu pamatė, kad yra daugybė žmonių, kurie tai dievina, pradėjo žiūrėti dar kreiviau, nes pamatė, kad kažkas mąsto kitaip. Ne vienas iš dėstytojų yra davęs suprasti, kad geriau netapyčiau ir žmonių nejuokinčiau. Viską, ką pasiekiau, pasiekiau tik todėl, kad tikėjau tuo, ką darau, ir mylėjau tai. Ir niekada nieko neklausiau. Jei būčiau paklausius, gal dabar Maximos kasoje sėdėčiau. :)

Vienas iš juokingų prisiminimų buvo toks. Koncertavome su choru (atrodo politikams). Kadangi buvo karšta, salės durys buvo pravertos, o mes stovėjome šalia salės. Jaunimas kaip ir jaunimas: reikia paplepėti, pasijuokti. Kilo nemenkas šurmulys. Seniūnė papykusi šiaip ne taip visus sutramdė. Stovim, juokiamės pro sučiauptas lūpas. Staiga viena mergaitė labai tyliai sako: „merginos, man kojų plaukai pro pėdkelnes išlindo”. Staiga visi taip pradėjo griaudėti iš juoko, kad vos stogas pastato nenusikėlė. Bet į salę įėjom rimtais veidais, manydami, kad mūsų niekas negirdėjo, bet kai pamatėm plačiai besišypsančius žiūrovų veidus - supratome. Gerai, kad tada nebuvo vadovės.

Kaip didžiausias košmaras liko mokslas konservatorijoje (tegul neužpyksta dėstytojai). Keldavausi 5 valandą, nors man miegas yra šventa, nuo 6 iki 8 valandų grodavau, nuo 8 iki 18 valandų būdavo paskaitos be pertraukų, vakare likdavau groti arba eidavau mokytis, piešti arba lėkdavau i repeticijas, nes turėjau jaunimo su negalia vokalinę grupę. Savaitgaliais vėl per kančią eidavau groti. Bet dažniausiai net neatsivertus pianino dangčio, pereidavau per koridorių, aplankydavau likimo draugus, grįždavau į auditoriją, susidėdavau natas ir eidavau namo. Kai prisimenu, nusipurtau, visada galvoju “ir kaip tada ištvėriau” . O kur dar pamokų ruošimas? Bet, kaip sakoma, kai nori spėji ir negalvoji, kad sunku.

Be ko negalėtum gyventi?

Negalėčiau gyventi, jeigu negalėčiau kurti. Jei sėdėčiau kalėjime, ko gero nagais sienose piešinius padaryčiau. Tie, kas mane pažįsta, žino, kad meną galiu padaryti iš nieko. (Ypač tą pritaikau puošdama interjerus). Nemažai mano darbų galite pamatyti internetinėje svetainėje: www.milena.lt.

Ką norėtum patarti pirmakursiams, ką tik pradėjusiems studijuoti?

Visų pirma dar besiruošiantiems stoti, patarčiau pagalvoti, ar tikrai jie nori ten, kur stoja, ar stoja, nes tik ten gali įstoti. Keturi metai yra labai daug. Per daug, kad būtų galima juos švaistyti dalykui, iš kurio nebus jokios naudos, išskyrus „popieriuką“.

Gaila dabar, kai pagalvoji, kad iš tiek mūsų baigusių, su menu bendro turi vos keli, nors tokias šaunias specialybes baigia, kur ne kiekvienam duota tuo keliu eiti (meno keliu).

Kai baigiau konservatoriją, o kaip žinia, muzika šiuo metu nėra tas kelias iš kurio sviesto ant duonos turėsi (nebent parsiduosi šou verslui), pasakiau “arba stosiu ten kur noriu arba nebestosiu niekur”