Koks nuostabus metas pavasaris - žydi pirmosios gėlės, medžiai apsipila pumpurais, mus traukia atgimusi gamta bei pirmi saulės spinduliai .... Ir nuostabiame pavasariniame peizaže - kapo duobė gyvam....

Kas rytą prabudę mes dirstelim į veidrodį, o kaip jaučiasi tas , į kurį iš veidrodžio žvelgia budelio akys? Kaip gali gyventi toliau tas, kurio rankos suteptos nekalto gyvio krauju? Kaip gali mylėti širdis, kuri be jokių skrupulų sprendžia, kam gyventi , o kam mirti?

Nesuprantate , mieli skaitytojai, apie ką aš čia? Tai, ką teko pamatyti ir patirti mums taip pat ne iš karto supratome.

 Kauno raj. Muniškių kaimas, žaliuojančios pievos ir grupelė jaunuolių - Joana, Klaidas ir Tomas -tiesiog nusprendusi nuostabų pavasario vakarą pažvejoti.... Niekas negalėjo net pagalvoti apie tokį kraupų radinį. Pirmiausiai žvilgsnį atkreipė ties krūmais ištryptas nemažas žolės plotas - gal visai nesenai čia jau kažkas iškylavo? O gal ir ne. Ištrypta žolė, aplaužytos krūmų šakos ir.... krauju aptaškyti medžių kamienai greičiau bylojo apie mirtinas grumtynes, bet ne apie iškylautojų išgulėtą pievelę. Reikėjo žengti tik vieną žingsnį link krūmų ir štai čia jaunuoliai išvydo reginį, kokį galėjo išvysti tik siaubo kine. Visai nesenai iškasta duobė, o joje žemėmis užverstas, bet vis dar gyvas šuns kūnas. ... Tik iš po žemių išlindęs snukutis ir mirksinčios akys bylojo apie visiškai suglebusiame kūne gęstančią , bet vis dar neužgesusią gyvybę... Tai buvo kažkas neįtikėtino. Keli žodžiai , kurie nuskambėjo telefono ragelyje - ,,jis užkastas gyvas" - bylojo vieną, tai siaubas, kokio jaunimas dar niekada nebuvo patyręs savo gyvenime. Minutės, kurių reikėjo pasiekti siaubu ir mirtimi alsuojančią vietą, tapo amžinybe. Pro lekiančios mašinos langą švietė saulė, keitėsi vaizdai, o širdyje tvyrojo egzekucinės mirties šaltis. Ar spėsim? Ką jis jaučia? Už ką? Kodėl? Žmogau, ar galėsi toliau gyventi rankas išsitepęs nekalto gyvūno krauju, kuris nenusiplaus jau niekada? Ar nebijosi pažvelgti i veidrodį? - juk į tave kas rytą žvelgs žudiko akys? Ar nebijosi kam nors ištarti žodį myliu - jį visada persekios mirties šešėlis.....

Atvykome - širdis daužėsi krūtinėje, o kojos pačios bėgo ten, kur vis dar plazdėjo neužgesusi gyvybė. Per keletą minučių šunelį nugabenome į vet. kliniką ,,Vetvila". O štai čia sužinojome dar daugiau - kokias egzekucijas kentėjo šis gyvūnas prieš jį palaidojant dar gyvą. Keturi šūviai - du į galvą ir du į šonus, keturios kulkos suvarpė gyvūno kūną , tačiau nei vienas iš jų nebuvo kontroliniu šūviu. Daugybinės kraujosruvos ant šunelio kūno - štai jums išmintos pievelės atsakymas. Kaip ilgai buvo daužomas, spardomas ir bandomas nužudyti šis gyvūnėlis - gal tik tiek, kol žmogus pavargo, o gal tiek, kiek šis žmogus turėjo laiko? Grumtynės, kurios reiškė tyliai numirti ar išgyventi, jų metu kraujas, tyškantis ant sužaliavusių medžių šakų ir kamienų.... Šunelio kūną apleido jėgos, jis pasidavė jį nusprendusiam nužudyti žmogui ir tuomet buvo įmestas į duobę, tačiau jo gyvastis nepaliko kūno. O gal atvykę jaunuoliai sutrukdė egzekuciją pabaigti iki galo - duobė turėjo būti pilnai užkasta, sulyginta ir niekam neturėjo kilti jokio įtarimo, kad šioje žaliuojančioje pavasarinėje pievelėje vyko žmogaus suplanuotas siaubo scenarijus.

Apie žmogaus širdį galima spręsti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais.

I.Kant

Šunelis vis dar vaduojasi mirtimi, o jo kankintojas gyvena kažkur tarp mūsų ir gal kurpia naują egzekucijos planą sekančiai savo aukai, mes vis dar negalime atsigauti po matytų vaizdų... Naujas rytas žadina mus ir ragina pažvelgti į veidrodį - kieno akis ten išvysime šiandien?

Pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Bemiegė savanorių maktis prie nebylaus kankinio teikė vilčių, kad sušaudytas šunelis išgyvens. Jau ankstų rytą jis buvo nuvežtas į Žaliakalnio veterinarijos kliniką padaryti rentgeno nuotraukų. Paaiškėjo, kad dar dvi kulkos buvo įstrigusios šunelio žandikaulyje ir kalke, o viena perskrodusi visus plaučius. Nors gyvūnelis buvo ganėtinai silpnas, tačiau konsultacija su gydytoju teikė vilčių, kad kaip nors išsikapstysim. Su padarytom rentgeno nuotraukom turėjome vykti į sekančią veterinarijos kliniką dėl pakartotinų kraujo tyrimų ir tolimesnio gydymo. Dėja, dėja dar nedavažiavus klinikos gilus ir skausmingas šinelio atodūsis mašinoje buvo paskutinis. Ašaros užtemdė kelią ir užplūdo beviltiškumo jausmas, nusviro rankos - mažasis kovotojas pasidavė visiems laikams....

Niekada nepamiršim tavo akių, niekada neišblės tavo skausmas iš mūsų širdžių. Pasistengsime, kad tas kuris taip padarė, neliktų nenubaustas. O tavo, MAŽYLI, iškankinkas kūnelis tesiilsi ramybėje, kančios šioje žemėje tau pasibaigė...