Prabėgo karšta, linksma ir spalvinga vasara. Pajutę gaivaus rudens žingsnius, grįžtame prie darbų ir mes. Į galvą pradedant lįsti rimtoms ir protingoms idėjoms, retkarčiais susimąstome, ar tikrai vasarą praleidome gerai, nekenkdami aplinkai. Tokia jau “žaliai“ mąstančios rubrikos dalia. Pirmiausia mintis ateina apie atliekas. Keliaujant mažesniuose miesteliuose buvo matyti dar nuo pavasario sukrauti padangų ir senų baldų kalnai, poilsiaviečių pievos padailintos iškylai suvartotų produktų pakuotėmis, o valstybės įstaigos garsiai dejuoja, kad eilinį kartą bus sudėtinga rasti lėšų visa tai sutvarkyti. Ar iš tiesų mes esame tokie blogi?

                      Daugybė veikėjų mūsų planetoje vis garsiau šaukia apie tai, jog atliekos jau ima užvaldyti mūsų pasaulį. Ir tai tiesa. Vartotojiškas gyvenimo būdas skatina įvairių produktų ir prekių gamintojus didinti mūsų atliekų kiekį. Norime viską gauti labai patogiai ir greitai. Dėl to kiekvienas riešutas pakuojamas į plastikinę tarą. Plastikinis maišelis, patekęs į sąvartyną, kur jo nepasiekia saulės šviesa ir skaidymą atliekantys mikroorganizmai, gali irti net iki 400 metų. Vien pats didžiausias prekybos tinklas Lietuvoje 2011 metais kiekvieną mėnesį parduodavo apie tris milijonus plastikinių maišelių prekėms susidėti. O kur dar įvairios pakuotės. Atliekų tvarkymo technologijos tobulėja lėčiau nei auga pačių atliekų kalnai. Jau dabar nerandama tinkamos ir saugios vietos naujiems sąvartynams steigti, daugybę metų kovojama su vietos gyventojais radus vietą mūsų atliekoms kaupti. Jei ir toliau šie tempai nesikeis, greitu metu atliekos tikrai gali pradėti lipti į mūsų balkonus ir kambarius.

Galbūt tai rodo mūsų vidinį pasaulį esant užpiltą dvasinėmis atliekomis? Gal dėl gero gyvenimo tapome išlepę ir nebegalvojame apie nieką kitą. Tik apie tai, kaip mums patenkinti savo įgeidžius. Gal tai išlaisvėjęs mūsų šiukšlinas sovietmečio gyvenimas. O juk laisvė leidžia kone viską. Net ir elgtis neatsakingai su atliekomis. Tačiau kai kurie specialistai viešoje erdvėje ima kalbėti, esą sovietmečio įtakos jau beveik negali būti likę, mat nauja piliečių karta užaugo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Teoriškai gal ir taip, bet su tuo ko gero nesutiktų istorikai ir politikos apžvalgininkai, kurie teigia, kad net po šimtų metų kai kurie įpročiai išlieka. Ir tai iliustruoja Ukrainos pavyzdžiu, kurios piliečiai, gyvenantys šalies Vakaruose, nori stoti Europos Sąjungą, o rytinių kraštų gyventojai tokiam tikslui prieštarauja. Neva Vakarų Ukrainos gyventojai dar nuo juos valdžiusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų pripratę lietis į demokratiškas sąjungas. Remiantis šiuo pavyzdžiu galima teigti, jog mumyse dar likę ir neatsakingų praeito istorijos etapo pasekmių.

Laimei situaciją keičia nedidelė saujelė atsakingai mąstančių žmonių, kurie aukoja savo laisvą laiką arba dirba darbus, kurie visapusiškai valo pasaulį nuo įvairių negandų. Pažangių ir aktyvių žmonių dėka visi palaipsniui keičiame požiūrį į blogį: nustojome rūkyti gyvenamosiose patalpose, nevaikštom atsikimšę alaus butelio gatvėmis, vairuodami užleidžiame spūstyje kitą vairuotoją, nepamirštame pamirksėti avariniu signalu, kai kitas vairuotojas praleidžia mus. Iš lėto tvarkomės ir tikrų, fizinių atliekų srityje. Rajonuose gyventojams išdalinti specialūs konteineriai pakuočių atliekoms mesti, nežiūrime abejingai kam nors nupjovus medį, vis griežčiau baudžiame nelegaliai gaudančius žuvis ar medžiojančius. Tiesa, šiuos pokyčius dažniausiai verčia daryti Europos Sąjungos reikalavimai. Dar turime daug kur tobulėti, tačiau neturėtume save nuolat plakti. Per dažnai girdime, kokie lietuviai blogi, nusikaltėliai, netvarkingi ir panašiai. Tačiau tokių blogų žmonių yra visiška mažuma. Kita mažuma – tie, kurie keičia pasaulį. Dauguma mūsų tiesiog nežinome. Nežinoma, kaip keisti pasaulį, tvarkyti atliekas, tobulėti. Naujame sezone mokinkimės šalinti savo fizines ir dvasines atliekas, kad mūsų pasaulis ir aplinka būtų gražesnė.