Stephen Clarke. "Įklimpęs į mėšlą"

Polas Vestas įklimpęs į gilų finansinį merde (pranc. mėšlą). Vienintelis būdas išsikapstyti iš skolų − priimti akivaizdžiai įtartiną darbo pasiūlymą. Įsijautus į tipiško brito vaidmenį, jam tenka mažulyčiu miniu pervažiuoti visą Ameriką, ir dalyvauti renginiuose, skirtuose amerikiečių turistams pritraukti į Didžiąją Britaniją. Maža to, kartu važiuoja Polo širdies draugė prancūzė Aleksa ir amerikietis poetiškos sielos draugelis Džeikas, kurio gyvenimo tikslas − permiegoti su kiekvienos pasaulio tautos atstove. Žinoma, pageidautina ant galinės Polo minio sėdynės. Tačiau ilgainiui vietos stoka automobilyje tampa tik menkute problema, palyginti su tuo, kad Polo planuoti renginiai žlunga, o meilės fronte kyla tikras karas... Kas jau kas, o Polas tikrai žino, kad jei supainiojai meilę su karu – visiškas merde.

Tai trečias žinomo žurnalisto ir rašytojo romanas apie brito Polo Vesto nuotykius. Pirmieji du romanai (Vieneri metai mėšle, 2006 ir Tikras mėšlas, 2007) skaitytojus sužavėjo taiklia ironija ir komišku gyvenimo Prancūzijoje situacijų vaizdavimu. Šįkart Polą likimas nubloškia į Ameriką, kurioje jis susiduria su vietinių papročių paradoksais. Kodėl Amerikoje vidury dienos per televiziją galima rodyti smurtinius filmus, bet spenelių – ne; kodėl pusnuogės merginos ir ginklai yra neatsiejami dalykai; kodėl nevalia išjungti klaikiai barškančio ledo automato... Clarko pasakojimas apie amerikiečių gyvenimo ypatumus atsakys į visus klausimus, kurių niekada nedrįstumėte paklausti amerikiečių.

Jack Kerouac. "Kelyje. Originalus ritinys"

Legendinio bitniko Jacko Kerouaco (Džeko Keruako, 1922–1969) „Kelyje. Originalus ritinys“ – „palūžusiosios“, arba, kaip vis labiau linkstama sakyti, „palaimintosios“ kartos, testamentu vadinamo romano pirmoji – necenzūruota ir skandalingoji – versija.

„Iš daugybės apie Kerouacą sukurtų mitų ir pasakojimų įspūdingiausia yra ritinio legenda. Vieną 1951 m. dieną, per radiją plyšojant bibopui, Jackas į rašomąją mašinėlę įdėjo ilgą trisdešimt šešių metrų popieriaus ritinį ir, įkvėpimą palaikydamas vien kava ir benzedrinu, improvizuodamas kaip džiazo muzikantas, be jokių skyrybos ženklų arba teksto padalijimų, kūrybinio šišo pagautas, parašė romaną, vėliau padariusį jį visos kartos balsu. Nuo pirmos iki paskutinės raidės pasakojimas apie kelią, džiazą, merginas, narkotikus, laisvę buvęs išstuksentas per tris beprotiškas savaites – nuo balandžio 2 d. iki 22 d., – o popierius ant grindų vyniojęsis kaip kelias per Ameriką.

<...>

Skirtingai negu 1957 m. romano, 1951 m. ritinio tekstas daug ilgesnis, neredaguotas ir necenzūruotas. Visi veikėjai vadinami tikrais, o ne pramanytais vardais. Kam patinka, galės pasimėgauti iki XX a. vidurio knygose draustais nešvankiais posakiais, leidėjų reikalavimu pašalintomis homoseksualiomis scenomis, sodomišku epizodu su L. A. viešnamio beždžione.

Ritinio tekste nėra neseniai išrasto „politinio korektiškumo“. Kerouacas dar nebuvo sumąstęs, kad keiktis, nešvankauti ir piktžodžiauti – pagirtina, o ką nors ne taip prasitarti apie „žydus, homoseksualus arba negrus“ – smerktina.“

Vertėja Irena Balčiūnienė