Melancholija turi ne vieną pavidalą – tai ne tik begalinis liūdesys, bet ir nenumaldomas troškimas bėgti, egzistencinis nuobodis, išsekimas ar net laukinė neviltis. Karin Johannisson savo knygoje „Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“ tvirtina, jog ši būsena vienaip ar kitaip paveikė daugelį garsių asmenybių, o jai gydyti būdavo skiriamos kraštutinės priemonės.

Bandydamas atsikratyti melancholijos, garsusis rašytojas Franzas Kafka badaudavo – jis buvo ne tik vegetaras, bet ir nevartojo kavos, alkoholio, arbatos, šokolado ir visko, kur esama bent kiek maistinių medžiagų. „Aš ploniausias iš visų žmonių. Niekas geriau nepapenės nei citrinos griežinėlis“, - laiškuose draugams rašė jis.

Nuolatinį pasninką dėl melancholijos propaguodavo ir poetas Raineris Maria Rilkė, o štai filosofas Marcelis Proustas užėjus priepuoliui užsibarikaduodavo namuose, dainininkas Kurtas Cobainas žalodavo save, o pianistas Glemas Goldas neatsispirdavo paniškai traumų baimei.

Pasak K. Johannisson, įvairiais laikais melancholijai gydyti būdavo skiriamos skirtingos priemonės – nuo vandens procedūrų ir persivalgymo iki nuodingų cheminių elementų ar net narkotikų. XX a. pradžioje garsi farmacijos bendrovė BAYER melancholijai gydyti didžiuliais kiekiais į rinką leido heroiną – laikyta, jog šis neturįs jokio šalutinio poveikio, malšinąs skausmą ir dusulį.

Karin Johannisson  „Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“ – jau knygynuose!