Kauno pantomimos ir plastikos teatre rugsėjo 23 – ąją pristatoma premjera „Tyla?! – nieko baisaus…“. Pirmą sykį profesionalioje scenoje bus galima išvysti  aktorių ir kurčiųjų bendrą darbą, kuriame pasakojama apie įprastai nežinomą negirdinčiųjų pasaulį ir jausmus, kuriuos išgyvena „kitokių“ žmonių supami klausos negalią turintieji.

„Kai buvau maža iš tiesų išgyvenau kažką panašaus apie ką kalba mano herojė“, - prisipažino pagrindinio vaidmens atlikėja Rūta Mingailaitė.

Pirmą kartą didžiojoje scenoje vaidinsianti kaunietė pasakojo gimusi girdinčiųjų šeimoje, todėl tėvams buvo sunku susitaikyti su jos negalia ir išmokti gestų kalbą.

„Skaitau iš lūpų, todėl su tėvais susikalbu“, - sakė mažą mergaitę įkūnisianti R. Mingailaitė.

Aktorės duonos pamėginusi studentė tvirtina, jog scena ją tarsi įtraukė.

„Žinoma, kad jaudinsiuos prieš pirmąjį spektaklį. Bet noras vaidinti yra stiprus“, - tvirtino pašnekovė.

Pasak scenoje mokytoją vaidinsiančio Arūnas Bražinskas, pantomima turi daug sąsajų su negirdinčiųjų pasauliu. Kurtieji daug ką pasako ne žodžiais, o veido išraiška. „Pakeli antakį ir tai ką nori pasakyti skamba visai kitaip“, - sakė vaikinas.

Spektaklio režisierė Jūratė Raulinaitytė tvirtino su kurčiųjų pasauliu esanti pažįstama ne vienerius metus, tačiau net jai sunku buvo suvokti ką tokią negalią turintys žmonės jaučia. Prieš kelerius metus viename seminare dovanų Lorraine Aseltine knygą gavusi moteris buvo tarsi paraginti scenoje sukurti tai kas padėtų suvartėti dviems – girdinčiųjų ir ne – pasauliams.

„Su kurčiaisiais esame kelis kartus sukūrę nedidelius spektaklius, tačiau jie buvo skirti ne plačiąjai auditorijai. Šis darbas kitoks. Jis turėtų padėti suprasti greta esančių žmonių išgyvenimus“, - sakė J. Raulinaitytė.

***

Tai istorija apie mergaitę, tokią, kaip ir visos, bet ir kitokią...

Labai keista vaikystė... galvelėje visiškas chaosas, o ir vaizdai be ryšio. Ateitis, praeitis - viskas vienoje ertmėje ir vienoje laiko linijoje.

Mergaitė gyveno TYLOJE. Ji buvo KURČIA... Savo viduje ji jautė didelį triukšmą. Saulė, toks buvo mergaitės vardas, labai bijojo tamsos, nes irgi nelabai suprato, kas tai yra. O tamsa jai buvo ABSOLIUTI TYLA!

Mergaitės tėvai troško nieko nežinoti. Jos mama vėliau pasakojo, kad ji nežinojo, ką daryti. Ji žiūrėjo į savo dukrelę ir negalėjo sugalvoti, kaip užmegzti ryšį. Kartais mama nedrįsdavo net kartu žaisti!

Žodžiai mergaitei atrodė didžiausia keistenybe, nes tai buvo visai svetima. Ir ką reiškė tos keistos ją supančių žmonių grimasos, jų keistai žiopčiojančios lūpos? Ji nesuvokė, net pačių paprasčiausių sąvokų: vakar, šiandien, rytoj... Mergaitės protas veikė tik dabartyje, jos galvoje nebuvo nei žodžių, nei sakinių. Vien tik vaizdiniai. Ji buvo VIENIŠA savo pasaulyje. Ir labai norėjo, kad visada šalia jos būtų mama.

Ar galėjo Saulė galvoti? Tikriausiai. Bet apie ką? Apie savo vienatvę? Taip sunku susitaikyti su tuo, kad gimei pasaulyje, tame pačiame, bet ir visai kitokiame. Tik vėliau mergaitė sužinojo, kad žodžiai gali reikšti net žmones.

Saulė manė, kad visą gyvenimą bus maža ir niekada neužaugs. Vėliau sužinojo, kodė bijojo , nes niekada nebuvo mačiusi suaugusių kurčių žmonių. Kurčiojo vaikystė labai jautri. Daug lengviau pažeidžiama, nei kitų vaikų. Saulė kentė šitame TYLOS kalėjime ir niekas jos nenorėjo, o gal negalėjo išvaduot.

Nuostabus pabudimas įvyko, kai sutiko kurčią suaugusį žmogų - mokytoją. Išmokusi gestų kalbos, suprato, kad turi ateitį, kad TYLUSIS ir TRIUKŠMINGASIS pasaulis yra tas pats! Nes gestų kalba - tai kalba be žodžių, ja kalbama rankomis, veido išraiška, visu kūnu. O svarbiausia - širdimi. Gestai - tai žodžių šokis erdvėje. Tai ryšys su žmonėmis ir su pasauliu.

Mergaitė Saulė gyveno NAMUOSE su mama, tėčiu ir vyresniaja sese.

Ji labai mylėjo savo MOČIUTĘ.

Kartais su tėčiu smaguriaudavo KAVINĖJE.

Mokėsi MOKYKLOJE.

Žaisdavo su vaikais KIEME.

Sutiko DRAUGĄ, kuris pakeitė visą jos gyvenimą.

Vaidmenys ir atlikėjai:

Dalis spektaklio perteikiama ir gestų kalba. Ją publikai išvers vertėjai.