Šeštasis dvidešimt šešerių metų Vilio Normano romanas „Beprotnamis“ („Liberum Artis“, 2011 m., 188p.) – neabejotinai pati skandalingiausia ir labiausiai šokiruojanti  pastarojo meto knyga apie psichiatriją ir jos gydymo džiungles, psichotropinius vaistus, gydytojų mėgavimąsi kitų kančiomis ir visuomenės užmerktas akis prieš tai, kas vyksta. Ją galima palyginti su pirmuoju Michelio Houellebecqo romanu „Bet kas“, - kaip ir jame, čia analizuojama vartotojiška visuomenės ir jos neviltis, gimusi iš žmogiškų santykių fetišizavimo, sudaiktinimo, suprekinimo. Taip pat romanas turi nemažai sąsajų su Eduardo Limonovo jaunystės kūriniu „Tai aš, Edička“ – nesusitaikymo su visuomene, bekompromise kova su visais įmanomais civilizacijos monstrais, net žinant, kad pralaimėsi. Bet ir pralaimėjimas kartais daug žavesnis už pergalę, ypač, kai žinai, jog kovoti už patį Žmogiškumą.

Autorius nekalba tik apie psichiatriją – jis kalba apie gyvenimą, kuris atveda į psichiatrijos kliniką, beprotnamį. Jis kalba apie vienatvę, kuri susvetimėjusiame pasaulyje tampa dar didesne liga už depresiją. Palaužtų, sutraiškytų gyvenimo žmonių likimai šiurpina. Bet autorius nesistengia šokiruoti kuo didesniu baisumu – jo tiek daug, kad jis vos sugeba tilpti į paprastai parašytos knygos puslapius.

Nežinia, atlikdamas eksperimentą, kaip nekartą užsimena autobiografiškame romane, ar tikrai neturėdamas, kur daugiau eiti, Vilis Normanas nuaudė odę žiaurumui, kurioje lyg stiklo karoliukai pažyra įskaudintų ir niekam nereikalingų žmonių ašaros. Jos gali pasirodyti tuščios, bet nė vienas iš mūsų negalime išsižadėti tokio likimo. Mes visi potencialūs psichiatrijos klinikų pacientai.

„Beprotnamis“ - tai knyga–manifestas, prieš nužmogėjusį pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama. Pasaulį, kuriame nėra tikrų jausmų, todėl žmonės arba tampa robotais, arba psichiniais ligoniais. Ligoniai tikresni žmonės, nes jie dar turi jausmus ir kartais moka nuoširdžiai juoktis, bendrauti, užjausti ir suprasti vienas kitą. Juos gydantys robotai to jau nebeturi, jie jau ne žmonės.

Šlykšti iki koktumo psichiatrijos aplinka – tai pasaulis, kurį sukūrė tie, kas siekė nuolatos didinti  BVP ir galiausiai jau nebežino, kaip sustabdyti pragaro ratų sukimąsi.

Pagrindinis romanas veikėjas – Simonas – groteskiškai tyčiojasi ir kvatojasi iš kvailo pasaulio, kurį paliko už beprotnamio sienų. Jis žino, kad reikės grįžti, bet dar nežino, ar gyvens. Jis dar kelia klausimą: ar verta tapti mašina?

Nes dar pavojingesnis nuodas už visus psichotropinius vaistus – meilė – irgi jam nesuteikė išsvajotos palaimos. Meilės nėra, - konstatuoja romano herojus, - ji tik reklama, o kai reikia ją įrodyti, pasirenkama karjera, pinigai, vartotojiškos vertybės.

Viskas – absoliučiai apgailėtina ir šlykštu. Vienintelis jo, pagrindinio herojaus, prieglobstis – tai beprotnamyje sutikti žmonės ir vaizduotė, kurioje jis slepiasi nuo visų negandų ir žino, kad viskas išgalvota, tik skausmas yra tikras, todėl taip sunku pakelti gyvenimą.

„Beprotnamis“ nėra ta knyga, kurią būtų galima rekomenduoti pasimėgauti. Tai knyga, kurią reikia išgyventi. Kol kas labai mažai pabuvojusiųjų anapus psichiatrijos sienų turėjo talento ir drąsos aprašyti siaubą, kuris atspinti tai, kas vyksta „realiame“ gyvenime. „Beprotnamis“ – tai pasaulis be kaukių. Tik jame suprati, kad kaukė jau tapo tikruoju pasaulio veidu.