Štai ir grįžome vėl visi į studijas, prie knygų graužimo, diskusijų su dėstytojais ir studentavimo. Turbūt su grupės ar kurso draugais dalinatės vasaros įspūdžiais, naujomis pažintimis, kelionėmis, „Amerikės“ darbais. Ir aš, prisiminusi mokyklos laikus, kada rašydavome rašinėlius apie praleistą vasarą, nusprendžiau papasakoti apie savo kelionę į Kiniją saulėtą liepos mėnesį, kuri dar ir naudos davė. Jaučiausi nušovusi bent tris zuikius vienu metu: pamačiau nuostabią egzotinę šalį, susiradau daug naujų draugų ir pabuvojau „Europa-China“ forume bei tarptautinėje jaunimo energijos ir klimato kaitos konferencijoje Tsinghua universitete Pekine. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Misija neįmanoma I

„Tai kaip tau pavyko išvažiuoti į tokią kelionę?“, – klausė daugelis grįžus. „Tinkamoj vietoj, tinkamu laiku su tinkamais žmonėmis“, – atsakau. Važiuokite, mielieji, dalyvaukite konferencijose, seminaruose, forumuose – tai ne tik geri įspūdžiai, smagiai praleistas laikas, bet ir naujos pažintys. Smagiausia, kad  tokios kelionės kompensuojamos, taigi ir studentai gali sau leisti išvažiuoti.

Visgi nebuvo viskas taip lengva kaip atrodo – sėdi į lėktuvą ir skrendi sau. Negalėjau patikėti, kad taip sunku bus gauti vizą! Įsivaizduokite, kad Kinijos ambasada Vilniuje dirba tik du pusdienius per savaitę! Neblogas darbelis, ką? Reikalingos krūvos dokumentų, antspauduotų kvietimų iš Kinijos, bilietų kopijos ir t.t. Sakau Jums, Lietuva - teroristų šalis. Bent jau kinų akimis turbūt. Na, buvau įžymi tarp visų atvykėlių dar net neatskridus į Kinija, mat turėjau daugiausia rūpesčių. Bet, kai labai nori, viskas įmanoma!

„Europa-China“ forumas

Taigi delegacijos iš Europos ir Kinijos sėkmingai atkeliavo į Pekiną dalyvauti forume apie jaunimo vaidmenį energijos ir klimato kaitos iššūkyje. Europos delegacija buvo tikrai spalvinga – komandoje dalyvavo nariai iš Danijos, Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Lietuvos. Žinoma, neatsiliko ir Kinijos komanda – turėjome gamtos mokslų, aplinkotyros, anglų filologijos, žurnalistikos, medžiagų mokslo ir technologijų studentų, priklausančių įvairioms „Eko“ organizacijoms. Linksmas būrelis susirinko ir visas Pekinas linko. Bandėme „susipažinti“ ne tik iš aplinkosauginės pusės, bet, aišku, kultūrinės taip pat. Pralaužus ledus, „Europa-China“ forume keletą dienų vykdėme intensyvius debatus. Kiekvienas iš mūsų turėjo pasiruošti po pasirinktą temą ir vadovauti diskusijai. Kalbėjome apie jaunimo galimybes klimato kaitoje, kaip sustiprinti bendradarbiavimą tarp Kinijos ir Europos jaunimo, regioninį klimato kaitos ir energijos saugumo poveikį, politikų įtaką dabartinėje klimato krizėje ir dar daugelį svarbių karštų temų. Tokios diskusijos niekada nebūna lengvos – kiekvienas turi savo požiūrį, nori pasisakyti, o laikas limituotas. Visi turėjo gan didelį žinių bagažą, tačiau skirtingose srityse. Taigi pasimokėme vienas iš kito. „Workshopų“ metu bandėme sugalvoti, ką jaunimas turėtų daryti, kad sustabdytų klimato kaitą. Viena aišku, be politikų pagalbos negalime daug, bet tai yra tokia problema, prie kurios turi prisidėti kiekvienas ir pradėti nuo savęs! Mes taip pat nusprendėme išlaikyti dialogą pasibaigus forumui ir toliau dirbti klimato kaitos sumažinimo ir aplinkos išsaugojimo labui.

Tarptautinė jaunimo energijos ir klimato kaitos konferencija

 Ryšiai, ryšiai, ryšiai! Kadangi iš mūsų forumo komandoje esančių kinų buvo keletas ir tarptautinės jaunimo energijos ir klimato kaitos konferencijos, tai sudalyvavome ir ten. Labai nustebino jų profesionalumas organizuojant konferenciją. Supratau, kad Kinija imasi veiksmų ir nori kažką daryti, kad paveiktų energijos panaudojimą ir klimato kaitą, tik prašo paramos iš Europos ir pyksta, kad ji daro tokį didelį „spaudimą“. Mat, išsivysčiusios turtingos vakarų valstybės pralobo teršdamos visur kitų sąskaita. „Taigi kokią teisę dabar vakarų valstybės turi mums aiškinti kaip ir kiek išteklių mes galime naudoti“, -  klausė kinai.

Būtų galima plačiai pasakoti apie konferenciją, bet aš tik pasidžiaugsiu jų stipria moksline baze ir kad sugebėjo prisikviesti atstovų iš užsienio organizacijų taip pat. Pavyzdžiui, įsimintinai pasirodė judėjimo „350“ atstovas iš Amerikos, skatinęs pasipasakoti savas istorijas kaip kovojame su klimato kaita, mokęs kaip reikia pritraukti žmogeliukus į savas organizacijas ir šiaip linksmų ir įkvepiančių  patarimų pridalino.

Stereotipų laužymas

Sako „geriau vienąkart pamatyt, nei šimtąkart išgirst“. Ir tai tikra tiesa! Tikras smagumėlis pačiam savo akimis pamatyti tokį milijoninį miestą kaip Pekinas, bent šimtąją Kinijos kultūros dalį bei sulaužyti krūvą stereotipų apie juos. Dabar galiu aiškiai iš garsiai pasakyti – kinai visai normalaus ūgio, neturi jie jokių geišų ar samurajų. Taip, jie valgo visokias gyvates, skorpionus, šilkverpius, šimtakojus, jūrų arkliukus, kalmarus, kurie, beje, tokie skanūs! Tačiau, kaip ir mums, daugeliui kinų tai – egzotika. Sakote, Kinija – trečiojo pasaulio šalis? Universitetų su saulės baterijomis Lietuvoje aš dar nemačiau. Kinijos ekonomika labai stipriai auga, natūralu, kad prišaukia daug investuotojų, pavyzdžiui, Danijos įmonė VESTAS, tiekianti vėjo energiją danams, visas savo vėjo jėgaines planuoja perkelti į Kiniją. Aišku, Lietuvai nuo kylančios jų ekonomikos tikrai nėra gerai – kadaise buvusi stipri tekstilės pramonė Lietuvoje, kad ir kiek kalbėtų apie „žalią“ ar kokybišką produkciją vis tiek nesugeba nukonkuruoti pigių kiniškų skudurėlių. Trumpai tariant, tai labai spalvinga šalis, kur gali pamatyti ir didžiausią bėdžių, ir milijonierių. Bet kurioj gi šaly taip nėra?

„Ką, o Europoje tikrai ne europiečių kalba kalbasi?!“, – klausė mūsų vienas draugas kinas, pasivadinęs anglišku vardu Cluny, mat įsivaizdavo, kad Europa – tai viena šalis.  Beje, jie visi turi antruosius angliškus vardus, kuriuos susigalvoja, kad mes vargšai užsieniečiai galėtume bent jau ištarti. Taigi ne tik mes stereotipus laužėme – eilinis kinas įsivaizduoja, kad jei esi baltasis, tai pas tave banknotai piniginėj netelpa. Apsipirkimas gatvėj – iššūkis – derybų meno mėgėjams tai tikras rojus, nes baltiesiems prekės kaina pakyla mažiausiai tris kartus tik todėl, kad esi užsienietis.

Lietuva lyderiauja klimato kaitos iššūkyje?

Forume pristatėme Europos pagrindinius planus siekiant kovoti su klimato kaitos problema. Visų pirma, tai „20 20 20“ – planas iki 2020 m. sumažinti CO₂ išmetimus 20% palyginus su 1990 m. išmetimais ir 20% padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Žinoma, kiekvienas pristatė savo šalį. Nors kartą gyvenime džiaugiausi, kad atstovauju Lietuvą. Kinai, aišku, sėdėjo be žado išpūtę akutes, kai pasakiau, kad visoje Lietuvoje gyvena 6 kartus mažiau žmonių nei Pekine. Tiesą sakant, iš visų buvusių ten šalių Lietuva yra užsibrėžusi aukščiausią tikslą. 2004 m. duomenimis Lietuvos CO2 išmetimai gyventojui per metus buvo apie 3,8 t. (tai mažiausias rodiklis iš visų dalyvavusių šalių), palyginimui, Vokietijos – 9,6 t. gyventojui per metus. Ne naujiena, kad kiekviena ES šalys nusistatė skirtingus CO2 sumažinimo iki 2020 m. tikslus. Įdomu, koks Lietuvos planas? Ogi 60% iki 2020 metų! Tai beveik dvigubai daugiau nei Vokietija, o Ispanija dar ir padidinti planuoja apie 10%. Kodėl mes tokie didvyriai? Atsipalaiduokime, kaip visada tik skaičiukai gražiai atrodo. Kadangi 1990 m. pas mus ekonomika dar nebuvo smukusi, švaistėmės visokiom šiltnamio reiškinio dujom, tai dabar ir galime vaidinti gudručius, kai be pastangų užsibrėžtas tikslas jau dabar pasiektas. Tik klausimas - ar taip ir bus iki 2020 m? Tai jau nuobodžioji politika. O kol kas galime nors prieš klimato kaitos reiškinio blogiukus kinus pasipuikuoti, mat jie šiuo metu pirmauja.

Tai rūkas ar smogas?

 „Visur gerai, bet namuose geriausia“ arba iš serijos „emigruoti ar neemigruoti?“. Aš geriau jau lieku „runkeliškoj“ Lietuvoj. Bent jau kvėpuot dar galiu normaliai! Visai nesmagu pasidarė, kai oro uoste pamačiau visus darbuotojus su respiratoriais ir dar temperatūrą atvykusiųjų pradėjo matuot. Na, aišku, tai ne dėl klimato kaitos, dėl paukščių gripo. Kinijoje atvykėliai – grėsmė, net daugelis mūsų renginių buvo atšaukta dėl šio viruso.

„Kaip tu manai, tai rūkas ar smogas? Aš galvoju, kad smogas“, – klausė vokietis Bjorn, kai išėjome iš oro uosto. Džiaukimės, kol dar čia neturim tokio masto reiškinių. Todėl, manau, daugelis lietuvaičių nesupranta klimato kaitos ar smogo grėsmės, nes tiesiog jų „nemato“. O štai Pekinas su savo anglimi kūrenamomis elektrinėmis dūsta nuo smogo ir dulkių. Šiurpu! Taigi pakeliauti, patirties įgauti yra gerai, tačiau vis tiek su džiaugsmu grįžti žmogus gimtinėn.