Mineralinis vanduo, sultys, alus… Visą tai vartojame iš savo skurdžių stipendijų, tačiau, ar pagalvojame, kokią tarą geriau rinktis tai perkant? Vartojant lieka pakuotės, kurios dažniausiai patenka į sąvartynus. Pastarieji į aukštį neribotai kilti negali, o plėsdamiesi į plotį pasieks miestų teritorijas, nes atliekų kiekiai nuolat auga, o miestai plečiasi. Alternatyva gyvenimui po ypatingų aromatų yrančiomis atliekomis – jų antrinis panaudojimas ar rūšiavimas ir perdirbimas. Studentiškajai visuomenei turėtų būti aktualios gėrimų taros perdirbimo galimybės. Kas geriau šiuo aspektu: stiklinė, skardinė ar plastikinė tara?

Aplinkosauginiu požiūriu, reikėtų atsižvelgti į medžiagų suirimo laiką sąvartyne. Plastikinis butelis ir aliuminio skardinė suyra maždaug per 500 metų. Tuo tarpu stiklas yra apie 900 metų. Vertinant iš šio taško, stiklo tara tikrai netinkama, o labiau tinkamas plastikas, ar skardinė. Tačiau kitas svarbus šiam pasirinkimui aspektas – taros perdirbimo metu sutaupomos energijos kiekis. Lietuvoje nemaža dalis energijos gaunama iš neatsinaujinančių gamtinių išteklių, todėl beatodairiškas jų vartojimas gali negrįžtamai pakeisti Žemės veidą. Perdirbant stiklą sutaupoma 35 procentai, plastiką – 70 procentų, o aliuminį – apie 95 procentai energijos. Žinodami, kokia svarbi energija norint išgyventi studentišką mokslų ir linksmybių derinį, suprantame, kad turėtume energijos išteklius tausoti. Šiuo atžvilgiu, atrodo, reikėtų rinktis skardinę. Susumavę šio mūšio dviejų raundų rezultatus matome, kad stiklas ir skardinė vienas kitam nenusileidžia.

Tačiau kovoje kažkur dingsta plastikas. Nejau jis neturi pranašumų? Plastikas šiek tiek nusileidžia savo “kovinėmis” savybėmis. Visų pirma plastiko gamybos proceso metu gaunami kenksmingi sveikatai junginiai, kancerogenai. Antra, perdirbus plastiką, jo kokybė būna prastesnė nei prieš tai buvusio gaminio. Todėl plastikas gali būti perdirbtas mažiau kartų nei, tarkim, stiklas. Trečia, Lietuvoje plastikų perdirbimo pajėgumai toli gražu nėra panaudojami tiek, kiek įmanoma šiuo metu. Dabar matome, kad plastikas nėra tos pačios “svorio kategorijos” kaip stiklas ir skardinė.

Tada pabandykime išsiaiškinti, kas laimės – stiklas ar skardinė. Svarbus kriterijus – visuotinį atšilimą skatinančių dujų emisijų mažinimas. Perdirbant toną stiklo anglies dioksido kiekis, išmetamas į atmosferą, sumažėja 315 kilogramų. Perdirbus toną aliuminio skardinių išvengiama tiek šiltnamio dujų, kiek atitinka 15,7 tonos anglies dioksido. Taigi skardinės po sunkaus nokdauno išsiveržia į priekį, tačiau stiklas nepasiduoda ir rengia kontrataką.

Lemiamas faktas – antrinis stiklo taros panaudojimas. Antrinis panaudojimas, paprastai kalbant, reiškia tai, kad išgėrus studentiškos energijos šaltinį skystuoju pavidalu, sveiką butelį nunešame į taros supirktuvę taip sutaupydami 100 procentų energetinių ir gamtinių išteklių. Šis taiklus smūgis iš dešinės siunčia skardinę į nokautą visiškai ją sugniuždydamas.

Lietuvoje įteisinta, nors ir truputį raiša, bet demokratinė, santvarka, kuri palieka teisę rinktis. Šiuo klausimu rinktis turime atsakingai. Tikslas – kuo mažesnis sunaudojamų gamtinių ir energetinių išteklių bei susidarančių atliekų kiekis. Rinktis galime iš visų trijų minėtų taros rūšių ir todėl pagalvojame, o kas vis tik geriau. Atsižvelgiant į Žemės interesą, kuris turėtų tapti ir mūsų interesu, turėtume rinktis stiklinę tarą, jei sugebėsime butelius tvarkingai atiduoti antriniam panaudojimui. O jei to padaryti nesugebame, tada lieka tik apgailestauti, jog aukštasis mokslas išminties suteikia, o visuotinio pilietiškumo ir atsakomybės – ne visiems.