Pasibaigus žiemai ir vis aukščiau kylant temperatūrai tirpsta ne tik ledynai šiaurės ašigalyje, bet šyla ir pavasario nuotaikos Lietuvos gatvėse ir skersgatviuose. Laisvės alėjoje pradėjus sprogti Tillia Cordata pumpurams, vis daugiau Kauno miesto studenčių, pajutusios klimato kaitą nusimes žieminius kailinius, kurie byloja apie anksčiau nužudytas kažkokių gyvūnėlių gyvybes. Šiltėjant klimatui, o tuo pačiu nenumaldomai artėjant pavasario linksmybėms, matysime vis daugiau jauno ir gražaus kūno, kurio savininkės visiškai nesibaimindamos dėl odos vėžio grėsmės “šlifuos“ šaligatvius, demonstruodamos ką gero joms Dievulis davė.

Gavusi ultravioletinės saulės spinduliuotės nuo sniego ir tamsiomis žiemos dienomis deginamų dienos šviesos lempų išbalusi soliariumų nemačiusi oda ims gaminti vitaminą D, kurio negauna su maistu. Džiaugsis merginos, kad gaus vitaminų iš saulės, iš sprogstančių pumpurų ir nereikės maitintis tam, kad jų gautų. Nusipirks salotos lapą, suvartos kartą per dieną – o kam daugiau vartoti, jei saulė vitaminus pati gamina. Atėjęs pavasaris veikia širdį, o salotos lapo mitybos planas – smegenis. Paveiktos šio tandemo žaviosios, kailinius pametusios lietuvaitės ima elgtis ne visai taip, kaip būna įpratę šaltuoju metų periodu. Pajutę šilumos ir salotos sukeltą energijos antplūdį merginos imasi dar didesnių darbų, mokslų bei kitų altruistinių reikalų. Taip pat pamiršta miegą, kuris, sako, svarbus moteriškam grožiui. Keista, bet nuo to lietuvaitės negražesnėmis netampa. Įdomu, čia tokia lietuvaičių prigimtis ar balzamavimo priemonių – pudrų, kremų, tušų ir panašių – rezultatai.

Kasmetiniam atšilimui didėjant ir artėjančioms karščio bangoms kėsinantis numesti ne tik ekonomisčių, filologių, istorikių, fizikių ir kitų sričių atstovių kailinius, bet ir kur kas daugiau drabužėlių, nemažai jų veikiamos saulės ir salotų tampa įtartinai jautresnės. Ir kur čia problema – staiga galime susimąstyti. Tikriausiai tuose pačiuose Tillia cordata pumpuruose. Šiuolaikinė lietuvaitė saulę mato tik per miesto dūmų sluoksnį, medžių lapai nusėsti sluoksnio dulkių ir smėlio, o vienintelis matomas paukštis yra tik viską apdergiantis miesto balandis. Tačiau kiek žaviosios studentės ir jų treninguoti ar kostiumuoti vyrukai žino gražių, gamta kvepiančių vietų miestuose? Ar dažnai jos apsilanko bent jau Kauno Ąžuolyne, iš visų pusių pilkais kelių vingiais apsuptame ir takelių labirintais išraizgytame?

O vis tik tai yra pats didžiausias ąžuolynas visoje Europoje esantis miesto teritorijoje. Ir pamatyti jame galima ne vien iš už medžio šmaikščiai išlendantį ekshibicionistą ar vietinės reikšmės sportininką, sukantį jau trisdešimtą ratą parko takeliu, bet ir ąžuolus, mačiusius kaip lietuvių ir lenkų keliai ėmė skirtis Austrijai, Prūsijai ir Rusijos imperijai tris kartus pasidalijant Abiejų Tautų Respublikos teritoriją aštuonioliktąjame amžiuje. Tame Ąžuolyne yra ir daugiau ką pamatyti: ne vien auga medžiai, skraido paukščiai ir ropoja vabzdžiai, bet ir stūkso stumbro skulptūra, girgžda sovietmetį menantys Vytauto parko atrakcionai, skraido ietys ir diskai mėtymo sektoriuje, rudų medžių kamienų landšafte svajingai žaliuoja didingas viešasis tualetas. O kur dar A. Mickevičiaus slėnis, kuriame yra likęs akmuo, ant kurio poetas apie moteris svajojo. Tikriausiai apie poetiškas, bet ne pavasariškai jautrias moteris.

Žinoma, mieste galima rasti ir daugiau vietų, kur žiemos išbalintos merginos gali sielai ir protui atgaivos ieškoti ir jautrumą mažinti. Svarbiausia, kad tai būtų kas nors natūralesnio nei soliariumo kabina, batų parduotuvės lentyna ar priklijuojamų plaukų salonas. Visų pirma, dėl to, kad ten saulės nėra, kuri gamina vitaminą D. Visų antra, ten nėra net ir salotų. Taigi ir jautrumo tai nesumažins. Yra miestuose ir tokių vietų, kur galima vandeniu pasimėgauti, jame plaukiančių bakterijų atsigerti ar dreifuojančios organikos paragauti. Tačiau kaip gerai galvą atpalaiduoja bangų mūša miško pakraštyje ir neteisingai kepamų dešrelių kvapas, priviliojntis vietinius aplinkosaugininkus. O šie už neteisingą mėgavimąsi saule ir pumpurais gali pasiūlyti ir valstybę paremti. Kaip sakoma, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl aplinkos apsaugos pareigūnai tikrai neprivalės pasigailėti už aptiktą deginamą naudotą automobilio padangą, virš jo kancerogenų prisotintame dūmelyje kepamą dešrelę su daug tualetinio popieriaus ir “jokių E“ jų sudėtyje. Žinoma, kad jokių E ten nėra, nes jie bus per brangūs naudoti iš atliekų pagamintose “aukščiausios rūšies“ dešrelėse.

Trumpiau tariant, pavasarinį sujautrėjimą puikiai gydo pavasarinis gamtos atbudimas. Ateini, pažiūri, kaip sprogsta nauji lapai, pakyla noras mesti žieminius apdarus šalin ir atsipalaiduoti. Svarbu nepamiršti, kad per daug atsipalaidavus galiausiai gali užplūsti dar didesnis pavasarinis sujautrėjimas.